Demokratų, siekiančių atsikovoti nors dalį nacionalinės valdžios svertų, akys nukreiptos į Atstovų rūmus. Kad perimtų Atstovų rūmų kontrolę, demokratams reikia išsikovoti papildomas 23 vietas. Artėjančiuose rinkimuose klibės 29 respublikonų ir vos trijų demokratų kėdės, tad tikslas neatrodo neįmanomas.

Tačiau jei demokratų siekis yra sustabdyti prezidento Donaldo Trumpo administracijos daromus radikalius ir plataus masto pokyčius nacionalinės politikos krypčiai, Atstovų rūmai nėra tinkamas taikinys. Mat pastaruosius ketverius metus pats reikšmingiausias politinis žaidėjas buvo Senatas. Nors prezidentas savo žodžiais ir veiksmais visą karštligišką savo draugų ir priešų dėmesį sutraukė tik į save, būtent respublikonų perimta ir išsaugota Senato kontrolė 2014-aisiais ir 2016-aisiais, buvo ir tebėra esminis ir lemiamas veiksnys viskam, ką Trumpui iki šiol pavyko pasiekti.

Respublikonai Senato kontrolę perėmė 2014-aisiais, kai į pensiją išėjo populiarūs demokratai senatoriai violetinėse valstijose (Vakarų Virdžinijoje, Ajovoje, Montanoje), o respublikonai neleido sau nominuoti pamišėlių kandidatų kitose valstijose, kuriose 2010-aisiais ir 2012-aisiais neteko keturių-penkių vietų (Indianoje, Kolorade, Misūryje). Įgavęs Senato kontrolę Mitchas McConnellas sugebėjo pasiekti neįtikėtino triumfo: blokuoti prezidento Obamos nominantą į Aukščiausiąjį teismą Merrick Garlandą, nors iki antrosios prezidento kadencijos pabaigos buvo likę beveik metai.

Jei Senatą būtų kontroliavę demokratai, daugumos lyderis Harry Reidas būtų patvirtinęs Garlando nominaciją. Jei Senato kontrolę demokratai būtų perėmę tik 2016-aisiais, į prezidento postą atsisėdus Donaldui Trumpui, demokratų kontroliuojamas Senatas vis tiek būtų turėjęs reikšmingos įtakos teismų sistemos pokyčiams. Trumpo nominanto Neilo Gorsucho kandidatūros patvirtinimo procesas nebūtų toks spartus ir be kliūčių, net jei jo profesionalumas ir santūrus būdas būtų įtikinęs pakankamą skaičių demokratų jį palaikyti. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, jog Senato teismų sistemos komisija, vadovaujama demokratės Dianne Feinstein, niekada į federalinius teismus nebūtų paskyrusi tokio kiekio teisėjų, kurių pažiūros varijuoja nuo itin konservatyvių iki radikalių (pvz., vienas iš Trumpo nominantų nesutinka su priimtu nuosprendžiu istorinėje byloje Brownas prieš Švietimo tarybą, kuria buvo nutraukta segregacija JAV mokyklose). Feinstein, priešingai nei daro senatorius Charlesas Grassley, nebūtų ignoravusi senatorių teisės blokuoti nominantus iš savo atstovaujamų valstijų.

Kai Trumpo rėmėjai kalba apie jo pasiekimus, jie pirmiausia pamini teisėjų paskyrimus – ir tai savaime suprantama. Labiau nei bet koks kitas prezidento įgaliojimas (gal nebent išskyrus galią pradėti ar įsitraukti į karą), teisėjų paskyrimas turi didžiausią poveikį, kuris trunka ilgus dešimtmečius po jo kadencijos pabaigos. Tačiau jei Senato nekontroliuotų respublikonai, ši Trumpo galia būtų gerokai apribota.

Senato svarba pasireiškia ir kitur. Koks didžiausias Trumpo įstatymų leidybos pasiekimas? Mokesčių reforma, kuri buvo priimta 51-48. Pirmininkaujant demokratui senatoriui Ronui Wydenui, įstatymas ne tik nebūtų priimtas – jis net iš Finansų komiteto nebūtų iškeliavęs savo dabartine ar į ją panašia forma. Jei ne kontrolė Senate, respublikonams nebūtų pavykę atšaukti Prieinamo sveikatos priežiūros akto privalomojo sveikatos draudimo punkto.  

Prezidento kabinetas irgi reikalauja Senato (ir vien Senato) patarimų ir pritarimo. Demokratų kontroliuojamas Senatas nebūtų patvirtinęs viso būrio prezidento kandidatų – nuo Betsy DeVos (Švietimo departamentas) ir Scotto Pruito (Aplinkosaugos agentūra) iki Micko Mulvaney (Biudžeto skyrius). Labai tikėtina, kad kovą dėl paskyrimo į generalinio prokuroro postą būtų pralaimėjęs ir Jeffas Sessionsas.

Jei Senatą kontroliuotų ne prezidento atstovaujama partija, griežčiau būtų žiūrima ir į Trumpo administracijos elgesį, neišskiriant ir jo šeimos. Būtų daugiau dėmesio skiriama interesų konfliktams, pavyzdžiui, Kinijos Ivankai Trump išmokėtas prekės ženklo dotacijas tuo metu, kai prezidentas ėmėsi iniciatyvos išgelbėti Kinijos telekomunikacijos įmonę, patekusią į Prekybos departamento juodąjį sąrašą.

Akivaizdu, kad didžiausios įtakos tam, kaip toliau klostysis Trumpo prezidentavimas, daugiausiai įtakos turės Senatas, ne Atstovų rūmai. Senatas yra atsakingas už teisėjų paskyrimą, prezidento kabineto ministrų patvirtinimą, o taip pat turi didžiąją galios dalį sprendžiant užsienio politikos klausimus.

Tikėtina, kad demokratai lapkričio 6-osios vidurnaktį bus šventiškai nusiteikę, jei rinkėjai atiduos jiems Atstovų rūmų kontrolę. Tačiau jei Senatas liks respublikonų rankose, išaušus rytui ir stojus akistaton su realybe šventiškos nuotaikos sparčiai išgaruos.