Pastaruoju metu atrodo, kad vos ne kiekvieną savaitę išgirstame apie kokį nors naują faux pas, nutikusį fotografuojant asmenukes – turistai tai įsiamžina prie Aušvico vartų aukštai į viršų pakeltais nykščiais, tai visi išsišiepę susėda fotografuotis į surūdijusį automobilį Pripetėje, Ukrainos mieste, kuris buvo evakuotas po 1986 m. Černobylio branduolinės katastrofos.
Dar blogiau tai, kad tokios nuotraukos it koks virusas paplinta socialinės žiniasklaidos tinkluose. Žmonės suskumba jas kritikuoti ir jomis dalintis, galiausiai pasmerkdami vis populiarėjantį keliautojų polinkį į „tamsųjį turizmą“, t.y. kančių ir mirčių pažymėtų vietų lankymą.
Tačiau tiesa ta, kad kelionės į tokias vietas buvo populiarios dar tada, kai nė nesvajojome apie asmenukių lazdas. Markas Tvenas savo kelionių knygoje „Nekaltieji užsienyje“ visą skyrių paskyrė Pompėjai. Žmonės plūste plūdo į vis dar rūkstančius Getisbergo laukus 1863-aisiais, kad suspėtų pamatyti vieno kruviniausių mūšių Amerikos pilietinime kare pabaigą. Antonas Čechovas 1890-aisiais sustabdė savo labai sėkmingą dramaturgo karjerą, kad taptu pirmuoju pasaulyje „gulagų turistu“. O kur dar Tadž Mahalas – asmenukių entuziastų mylima vieta, kuri iš tiesų yra... kapas.
Nuo Rugsėjo 11-osios paminklo ir Romos koliziejaus iki Ruandos genocido memorialų – pasaulyje netrūksta „turistinių mirties, katastrofų ar kitokių žiaurumų vietų“, skelbia Jungtinėje Karalystėje veikiantis Tamsiojo turizmo tyrimų institutas.
Vis dėlto, nors toks turizmas tikrai nėra naujas dalykas, dar niekad istorijoje jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas ir taip lengvai pasiekiamas. Štai Cu Chi tunelių netoli Hošimino miesto lankytojams žadama galimybė pašaudyti AK-47 šautuvais žymiajame Vietkongo labirinte (žinoma, už tam tikrą kainą). Tam tikrų turų į Izraelio Golano aukštumas organizatoriai žada parodyti realiai virš galvos skraidančias raketas aktyvioje karo zonoje.
Vis dėlto, problema čia nėra lankytinos vietos pasirinkimas, bet už to pasirinkimo slypinčios intencijos. Juk neturėtume vengti istorinio Anos Frank namo vien todėl, kad Justinas Bieberis kažkada ten svečių knygoje paliko nejautrią žinutę. Verčiau paklauskime savęs, ar kelionė į tokią vietą suteiks mums naujų žinių, ar paprasčiausiai leis mums pasimaivyti prieš kitus ir patenkinti kažkokį liguistą smalsumą?
Vis dėlto, problema čia nėra lankytinos vietos pasirinkimas, bet už to pasirinkimo slypinčios intencijos. Juk neturėtume vengti istorinio Anos Frank namo vien todėl, kad Justinas Bieberis kažkada ten svečių knygoje paliko nejautrią žinutę.
Žinoma, yra akivaizdus skirtumas tarp tų žmonių, kurie renkasi tokius turus, ir tų, kurie juos organizuoja ir iš jų pelnosi. Kol kai kurie organizatoriai faktus iškreipia ar netgi juos sufabrikuoja vardan šoko ar dramos faktoriaus, kiti į tokias jautrias temas kaip genocidas, terorizmas ir branduolinės katastrofos žiūri su ta pagarba, kokios jos nusipelno. Susidurti su šiurpiausiais žmogaus nežmoniškumo žmogui pavyzdžiais gali būti išties labai jaudinanti patirtis, pagilinanti mūsų jautrumą ir supratingumą ir įkvėpianti gyvybės karui, represijai, žiaurumams ir neteisybei.
Rašydamas šį straipsnį aš labai daug galvojau apie įsimintiniausias savo paties keliones. Daugybę mano aplankytų vietų – koncentracijos stovyklas, masinių žudynių ir politinių nužudymų vietas, mūšio laukus – drąsiai galima būtų vadinti „tamsiomis“. Tačiau geriausiai prisimenu savo kelionę į Varšuvos žydų getą, kai ant šalia manęs stovėjusio kito lankytojo rankos pastebėjau ištatuiruotą skaičių. Pastebėjęs mano žvilgsnį, senas vyriškis tyliai linktelėjo galva. Ši patirtis pavertė istoriją tikrove. Todėl, nors kai kurie kritikai smerkia tokių vietų lankymą, aš tikiu gerais turistų ketinimais. Tokios vietos gali tapti pagijimo ir pokyčių pradžios tašku.
Pasidalinsiu dar vienu prisiminu iš mano ankstesnių kelionių. 2014-aisiais lankiausi Londono Taueryje. Pažymint šimto metų sukaktį nuo Britanijos įsitraukimo į Pirmąjį pasaulinį karą, garsiuosius Tauerio apkasus užpildė 888 246 ugnies spalvos aguonų žiedai. Šalia jų praleidau visą valandą. Fizinė kiekvienos kare prarastos gyvybės reprezentacija buvo galingiausia mano kada nors matyta pacifistinė žinutė.
Kone kiekviena lankytina vieta pasaulyje yra tam tikra prasme „tamsi“. Net ir tos vietos, kurių natūraliu grožiu šiandien stebimės, kažkada buvo gamtinių stichijų, smurto ar trėmimų taškai. Atgręžę nugaras į šią realybę, mes leidžiamės į pačią tamsiausią kelionę, kokia tik gali būti.
Robertas Reidas, „National Geographic“ korespondentas
