Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Tarp pilkų debesų

01/11/2019 Aidas
movie 1121

Ashes in the Snow

Režisavo: Marius Markevičius. Vaidina: Bel Powley, Peter Franzén, Sophie Cookson,  Lisa Loven Kongsli|

Prieš pradedant kalbėti apie Mariaus Markevičiaus filmą „Tarp pilkų debesų“ (Ashes in the Snow), reikia susitarti dėl vieno – šis filmas visų pirma orientuotas į užsienio žiūrovus. Tai liudija ne tik tarptautinė komanda, filme angliškai prabilę lietuvių tremtiniai, premjera Los Andželo kino festivalyje ar ekranizacijai pasirinkta tarptautinio pripažinimo sulaukusi Rūtos Šepetys knyga. Ir pats režisierius, paklaustas, kas yra jo filmo tikslinė auditorija, tarė: „Visas pasaulis“, o išankstinėje premjeroje dalyvavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad šiuo filmu „pasaulyje liudysime savo tiesą apie tai, kaip net ir ypatingai naikinama tauta sugebėjo pasipriešinti ir išlikti“. Spaudos konferencijoje šį siekį – supažindinti Vakarų žiūrovą su jam iki šiol nežinomu Lietuvos istorijos tarpsniu ir lietuvių trėmimais į Sibirą – kartojo ir kūrybinės grupės nariai. Ir tai įvyko - šią savaitę filmas debiutuoja Jungtinių Valstijų kino salėse.

Kad nusiųstum žinutę tam, kuris tos žinutės, tikėtina, nei nori, nei laukia, visų pirma reikia pagavios ir paprastos istorijos. Ją ir pasiūlo filmas „Tarp pilkų debesų“, žiūrovus nukeliantis į 1941 m. birželio 14 d., kai Lina Vilkaitė (Bel Powey) su jaunėliu broliu Jonu (Tomas Sweetas) ir mama Elena (Lisa Loven Kongsli) ištremiami į Sibirą. Ekranizacijoje, kaip ir R.Šepetys knygoje, vis grįžtelima į praeitį, o tremties realijos pasakojamos Linos – penkiolikmetės, svajojusios įstoti į Kauno dailės mokyklą – akimis. Piešti Lina nenustoja ir Sibire – piešia prieš akis besiveriantį siaubą (turime dramą), piešia vaikiną, kurį įsimyli (turime melodramą), paliepus su ekstatišku įtūžiu piešia ir NKVD pareigūną (turime komediją, bet tai nutiko netyčia). Fragmentiškai besikartojantis piešimo motyvas teoriškai turėtų kurti vizualinio dienoraščio įspūdį.

Žvelgdami iš jauno, bręstančio žmogaus perspektyvos – o tai beveik visada yra auditoriją „kabinantis“ sprendimas – susipažįstame su asmenišku istorijos liudijimu. Nors žvelgiame Linos akimis, jos žvilgsnis veikiau ne autentiškas, o įvykius fiksuojantis ir apibendrinantis. Filmo dramaturginis paprastumas akivaizdus visose siužetinėse plotmėse. Jei NKVD pareigūnas Nikolajus (Martinas Wallströmas) pradeda jausti simpatiją Elenai, mes esame absoliučiai tikri, kad jos lojalumas savo vyrui ir šaliai nesusvyruos. Nes svyruoja tik tie, kurie nėra ir niekada nebus herojais. Pavyzdžiui, Nikolajus. Rikiuotėje jis išsižada savo ukrainietiškų šaknų, tačiau vėliau galime įsitikinti, jog šeima jam – vertybė. Jis, plėšomas prieštaringų jausmų, padės Elenai ir jos šeimai, tačiau ilgainiui jo altruizmas peraugs į prievartos troškimą.

Siunčiant žinią apie Lietuvą užsieniui, svarbu ir dar kai kas – lygiomis dalimis atseikėti tautiškumą bei tarptautiškumą. Lietuvių liaudies daina, skambanti per įžanginius filmo titrus, ir dramatiškai pasakojama Jūratės ir Kastyčio istorija, atsikartosianti filmo pabaigoje, akivaizdžiai atitinka pirmąją kategoriją. Kaip atsvarą jai per finalinius titrus išgirsime GJan perdainuotą Bobo Dylano dainą „Ring Them Bells“ ir angliškai su rytų europietiškais akcentais kalbančius lietuvių personažus. Tiesa, filme lietuviai kalba angliškai, rusai – rusiškai. Ir jei priimame nuostatą, kad šiuo filmu teigiame istorinę tiesą, derėtų pastebėti, jog linktelime ir gerokai artimesniam istoriniam laikotarpiui. Anglų kalba čia tampa universalia gėrio kalba, kuria nei su rytų europietiškais, nei su jokiais kitais akcentais rusų personažai prabilti negali. Kalbėti jie gali tik sava – rusų ir, ką čia smulkintis, blogio – kalba. Štai toks įdomus ir daugiabriaunis tas „Tarp pilkų debesų“ tarptautiškumas.

Be tam tikrų mažų minusų, filmas tampa tikra atgaiva nacionalinio kino fone. Nesikuklinkim ir pasakykim garsiai, kad ir mes pagaliau turime savo „Šindlerio sąrašą“, kuriuo turime džiaugtis ir tikėtis, jog tokie filmai mūsų (ir viso pasaulio) kino ekranus aplankys vis dažniau.

Tai ambicingiausias ir vienas iš geriausių šio amžiaus lietuviškų filmų, kurisyra ne tik nuostabi puikios rašytojos Rūtos Šepetys knygos ekranizacija, bet ir filmas, už kurį nėra gėda. Ši juosta gali pasigirti puikia Holivudo aktorių vaidyba, labai gerai parašytu scenarijumi, emocionaliai perteiktu laikotarpiu, stipriu vizualiniu apipavidalinimu ir itin kruopščiu režisieriaus Mariaus A. Markevičiaus darbu, kuris turėtų įtikti ne vien tik kino snobams, bet ir eiliniam žiūrovui.

 

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu