Režisavo: Maren Ade. Vaidina: Sandra Hüller, Peter Simonischek, Michael Wittenborn
Kanų kino festivalio publika, žiūrėdama vokiečių režisierės Maren Ade filmą „Tonis Erdmanas“, plyšo juoku. Šis filmas pristatomas kaip komedija, tačiau iš tiesų dar reikia pagalvoti, ar žiūrint jį dažniau ima juokas, ar tenka gerklėje gniaužti gumulą. „Tonis Erdmanas“ meistriškai keičia toną, tad ilgainiui pripranti, jog po iki ašarų juokingos scenos apima tuštumos jausmas ir kone egzistencinis liūdesys.
Režisierė žiūrovui siūlo retai kada kine nagrinėjamą ir kiek nepatogią temą – tėvo ir suaugusios dukters santykius. Jis – į pensiją išėjęs, išsiskyręs, tačiau iš paaugliškų juokelių taip ir neišaugęs Vinfridas. Ji – ambicinga verslo konsultantė Inesa, kažkada mėgusi juoktis iš tėvo pokštų, kurie šiandien kelia tik irzulį. Jųdviejų susitikimas per šeimos vakarienę trunka neilgai (juk Inesa toks užimtas žmogus), tad Vinfridas netrukus nusprendžia pats aplankyti šiuo metu Bukarešte dirbančią dukrą. Žinoma, apie savo viešnagę jis iš anksto nepraneša. Liežuvio už dantų nelaikantis tėvas tampa trukdžiu tvarkingame Inesos gyvenime, o tam, kad bent per sprindį priartėtų prie griežtos dukters, jis sukuria personažą – ekscentriškąjį Tonį Erdmaną, prisistatantį Vokietijos ambasadoriumi ir „koučeriu“. Inesa gėdijasi tėvo ir apsimeta jo nepažįstanti, tačiau šis nepasiduoda ir atkakliai sekioja Inesą bei jos bendradarbius, kol dukra pasiduoda ir ima žaisti pagal jo nustatytas taisykles.
Režisierei pavyko apeiti nusistovėjusius šeimos vaidmenų stereotipus ir sukurti gyvus ir tikroviškus veikėjus. Be abejonės, be puikių aktorių dueto – austrų aktoriaus Peterio Simonischeko ir vokietės Sandros Hüller - rezultatas būtų išėjęs visai kitoks. Simonischekas filme, galima sakyti, ėmėsi dviejų vaidmenų – muzikos mokytojo Vinfrido ir Tonio Erdmano, koučingo specialisto.
Veikėjų charakteriai gali pasirodyti kiek persūdyti – Inesa viską aukoja dėl karjeros, o Vinfridas nejaučia, kada jo pokštams laikas ir vieta. Tačiau vienas didžiausių filmo pliusų yra gebėjimas neskubinti savo personažų raidos bei virsmo. Istorija, iš pirmo žvilgsnio tinkama vidutinės trukmės filmui, yra pasakojama beveik tris valandas – į kulminaciją einama neskubant, atidžiai raizgant vidines santykių peripetijas, leidžiant personažams paprasčiausiai būti.
Šiame neskubriame filmo ritme, pripildytame nejaukios tylos ir keisčiausių siužetinių viražų, žiūrovui į paširdžius kala kasdienybė, pažįstama jei ne per konkrečias situacijas, tai per visa apimantį absurdą. Tuomet supranti, jog kiekvienas nuo savęs bėga taip, kaip išmano – kas be perstojo dirba, kas užsideda kaukę ir apsimeta esąs ne tuo, kuo yra, kas kino teatre bent porai valandų bando persikelti į kito gyvenimą. Iš nuolatinio bėgimo pažadinti gali tik filme nuskambantis klausimas: „Ar esi laiminga(s)?“. Jį išgirdusi Inesa susierzina. Ir tikrai, kas čia per klausimas?..
Prie realistinio „Tonio Erdmano“ tono prisideda ir kameros darbas – nuolat judanti, arti personažų besisukiojanti kamera primena „Dogma’95“ kino mokyklą ar rumunų naująją bangą. Filmo veiksmas ne tik nukelia į Bukareštą, bet iš dalies atkartoja ir rumunų naujosios bangos temas: skirtį tarp socialinių klasių, siekį pasirodyti, ir, visų svarbiausia, žmogų, savanoriškai tapusį sistemos įrankiu.
Nors Kanų kino festivalyje leidinio „Screen“ organizuojamoje kritikų apklausoje „Tonis Erdmanas“ pagerino populiarumo rekordą, o kino profesionalai filmui prognozavo „Auksinę palmės šakelę“, Ade iš festivalio išvažiavo pelniusi tik tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizą. Tačiau netikėtas Kanų festivalio žiuri sprendimas nesutrukdė tolesnės „Tonio Erdmano“ kelionės – nominuotas „Lux“ prizui (kiekvienais metais šis Europos Parlamento įsteigtas apdovanojimas skiriamas filmui, kuris iliustruoja ir kelia klausimus apie esmines Europos vertybes ir žemyno kultūrinę įvairovę), patekęs į BBC 100 geriausių XXI a. filmų sąrašą, tapęs Vokietijos kandidatu į „Oskarus“, filmas pelno tiek kino kritikų, tiek žiūrovų liaupses. Štai taip vieningai žmonės juokiasi iš beprotiško, susvetimėjusio, atbukusio pasaulio. O kas daugiau belieka?
