„Norėkite atsargiai – kartais norai išsipildo“, sakydavo senovės išminčiai. Tačiau juos pergudrauti labai nori šiandieniniai „išminčiai“, kuriems savų norų išsipildymas yra svarbiau už bet kokias pasekmes. Kaip tik tokią situaciją mes matome mūsų šiandieninėje Ukrainos „premjeriadoje“, kur akylesniam stebėtojui jau senokai yra aišku, kad gudročiams problemų kurstytojams tikrai anksčiau ar vėliau gerokai atsirūgs.
Sekmadienį, balandžio 10 dieną, šalies ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pranešė apie atsistatydinimą. „Šį mano sprendimą nulėmė kelios priežastys: dirbtinai sukurta politinė krizė valstybėje, noras pakeisti vieną žmogų, apakinęs politikus ir paralyžiavęs jų valią imtis realių pokyčių šalyje, vyriausybės keitimo procesas, pavirtęs į beprotišką bėgimą nejudant iš vietos, aplinkybių įkaitais virtę krizės autoriai, kurie įkaitais taip pat pavertė mus visus – vyriausybę, visuomenę, valstybę“, – kalbėjo Jaceniukas.
Kalbėdamas apie krizės dirbtinumą Jaceniukas, nenorėdamas leistis į detales, retoriką šiek tiek sušvelnina. Ukrainos politinė krizė yra ne tik dirbtinai sukurta, bet ir iracionali, vien jau dėl to, kad „laimėjusi pusė“ kaip prizą gavo išimtinai „pralaimėjimą“, nors šis ir užtruko.
Priminsiu, kad prieš balsavimą už nepasitikėjimą Ministrų kabinetu vyko ilga informacijos kampanija, vis pertraukiama tai didesnių, tai mažesnių skandalų. Prieš pat „beveik atsistatydinimus“, Kijevas buvo užtvindytas lauko reklama, perspėjančia: „Senia, bėk!“. Apie kokį „Senią“ ėjo kalba suprasti nėra sunku – juk visoje šalyje vyko kovos su korupcija suvažiavimai, kaltinantys Arsenijų Jaceniuką ir jo artimiausią aplinką sistemine korupcija ir veiksmais, nukreiptais prieš reformas.
Informacinei kampanijai, nukreiptai prieš premjerą, nesutrukdė net vasario 3 dieną kilęs skandalas, kai jau iš tikro ir negrįžtamai atsistatydino šalies Ekonominio vystymosi ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius. Savo sprendimą ministras argumentavo spaudimu iš artimiausio prezidento žmogaus ir prezidentinės frakcijos parlamente lyderio Igorio Kononenkos. Į reikalą įsikišus aštuonių šalių diplomatams, į vyriausybę pavyko sugrąžinti kitus atsistatydinti grasinusius ministrus, patvirtinti pasirengimą drauge darbuotis šalies labui ir net paskelbti savotišką paliaubų paktą, o štai jau vasario 16-ąją Aukščiausioji Rada pripažino Ministrų kabineto darbą nepatenkinamu ir... neatstatydino Arsenijaus Jaceniuko vyriausybės. Manoma, kad balsavimas dėl „atstatydinimo“ buvo prezidento administracijos pasiūlyta idėja, kurios tikslas – išprovokuoti Arsenijų Jaceniuką impulsyviai atsistatydinti pačiam.
Balsavimui pasibaigus ne taip, kaip planuota, vyriausybė netikėtai gavo imunitetą iki rugsėjo, o Arsenijus Jaceniukas išliko kurčias Petro Porošenkos bloko frakcijos lyderio Jurijaus Lucenkos raginimui „atsistatydinti ir nedaryti sau gėdos“. Tuomet, protesto vardan, tiek prezidentą, tiek premjerą apkaltinusi suokalbiu su parlamentinėmis-oligarchinėmis grupėmis, iš koalicijos pasitraukė Julijos Tymošenko bloko frakcija ir „Savipagalbos“ frakcija, vadovaujama Lvovo mero Andrejaus Sadovo.
Atrodytų, koalicijos daugiau nebėra. Jei parlamentas nesugebės sukurti naujos tvirtos sąjungos, pats laikas skelbti priešlaikinius rinkimus. Tačiau tik ne Ukrainoje. Paaiškėjo, kad po daugybės pakeitimų, kurie buvo įtraukti į Konstituciją ir pagrindinius šalies įstatymus, Ukrainos įstatymų bazėje neliko aiškaus išėjimo iš koalicijos procedūros aprašymo, nes absoliučiai neaišku, ką daryti su tais parlamentarais, kurie buvo išrinkti kaip atstovaujantys tam tikrą partiją, o paskui, nusprendę politiniais vandenimis plaukioti savarankiškai, išėjo iš frakcijos sudėties ir tapo „nefrakcijiniais“. Ar jie turėtų rašyti individualius prašymus pasitraukti iš koalicijos, ar pakanka bendro pranešimo visos frakcijos vardu, paskelbto iš parlamentinės tribūnos? Taip vyriausybės „beveik atsistatydinimas“ pavirto į valdančiosios koalicijos „beveik žlugimą“ ir parlamento „beveik paleidimą“.
Koalicinėms deryboms sunkumų pridėjo ir tai, kad tuo metu, kai stambios frakcijos buvo susirūpinusios, kaip išvengti priešlaikinių rinkimų, mažosios partijos būtent jų ir siekė. Operacija, kurios tikslas buvo ministro pirmininko atstatydinimas, išsaugant parlamentinę koaliciją, išaugo į ilgus mėnesius trunkančią krizę, iš kurios išeities nematyti dar ir šiandien. Susitarimas dėl „dviejų koalicijos“, kurį pasiekė „didelės frakcijos“ – Tautos frontas ir Petro Porošenkos blokas – kaip tik ir buvo priimtas dėl būtinybės bet kokia kaina išvengti priešlaikinių parlamentinių rinkimų ir remiasi specialiai šiam tikslui surinkta dauguma. Ar sugebės tokia koalicija užtikrinti stabilų balsų skaičių? Greičiausiai ne.
Visai atskira epopėja tapo derybos dėl naujojo ministro pirmininko kandidatūros. Balandžio 11-osios vakarą Vladimiras Groismanas, dabartinis parlamento pirmininkas, kuriam buvo prognozuojamas premjero postas, atsisakė vadovauti vyriausybei, prieštaraudamas dėl dabartinio prezidento administracijos vadovo pavaduotojo Vitalijaus Kovalčiuko skyrimo Ministrų kabineto pirmuoju vicepremjeru. Po derybų, trukusių visą naktį, tapo aišku, kad būsimajam ministrui pirmininkui būtų tekę nori nenori susitaikyti su Kovalčiuko kandidatūra. Mainais jis gautų galimybę paskirti penkis savus ministrus, trys iš kurių – išeiviai iš jo komandos Vinycios srityje. Derybos dėl portfelių dar tęsiasi, o dalis deputatų iš prezidentinio sparno jau atsiskyrė į atskirą grupę ir išleido savotišką reformų manifestą. Skeptiškai vertinantys būsimo vyriausybės vadovo reformatoriškus gebėjimus, parlamentarai, bendradarbiaudami su ekspertais ir visuomenės atstovais, suformavo susivienijimą „Reformos turi būti tikros“ ir pasiūlė savo neatidėliotinų reikalų programą.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad skilimas vyksta prezidentinės politinės jėgos viduje, o vienintelė to priežastis vienareikšmiškai yra prezidentas ir jo valdžios ambicijos. Tokiomis sąlygomis Petro Porošenkai vargu ar pavyks mėgautis tyliu ir ramiu lyderio, kuris viską kuo puikiausiai kontroliuoja, gyvenimu.
Visuomenės sąmonėje visuomet turi būti kažkas, kas yra kaltas dėl to, jog situacija šalyje yra tokia, kokia yra, o ne tokia, kokią ją būsiant nupiešia priešrinkiminiai populistų pažadai ir lozungai. Prezidentui pavyko visiškai nusiimti nuo savęs kaltę už nepopuliarius žingsnius, kuriuos per du pastaruosius metus padarė Jaceniuko vyriausybė. Anksčiau Ukrainos rinkėjai buvo tikri, kad egzistuoja tam tikras susitarimas, pagal kurį Jaceniukas vykdo reformas, o Porošenka užsiima šalies gynyba ir tarptautine diplomatija. Dabar, gavus taip trokštamą pareiškimą apie Jaceniuko atsistatydinimą, Petro Porošenkai teks prisiimti atsakomybę už ekonominę šalies būklę, nuo kurios iki šiol jį taip sėkmingai „dengė“ Jaceniukas.
Naujai vyriausybei, vadovaujamai prezidento statytinio, bet kokiu atveju reikės kelti mokesčius, peržiūrėti socialines išmokas, apkarpyti išlaidas, kas garantuotai sukels nepasitenkinimą tarp daugybės rinkėjų. Gyvenimo lygis prastės, o mokesčiai ir kainos kils. Be reformų ir investicinio klimato gerinimo šalies ekonomika ir toliau smuks. O tai reiškia, kad teks vis dėlto imtis ekonomikos reformų, jei, žinoma, prezidentas netrokšta pabandyti vadovauti šaliai, gyvenančiai be jokių investicijų iš užsienio.
Nepopuliarias priemones, kurios leis ateityje pereiti prie racionalaus, sąžiningo ir sėkmingo valdymo būdo, visuomenė priims tik tokiu atveju, jei tie žingsniai taip pat palies ir oligarchus bei valdininkus. Konfliktų, tiek su nomenklatūra, tiek su elitu, prezidentas irgi neišvengs. Aišku, jei tik jis trokšta išvengti konflikto su propagandos ir populistų suaudrinta ir įsiutinta visuomene.
Anksčiau Ukrainos rinkėjai buvo tikri, kad egzistuoja tam tikras susitarimas, pagal kurį Jaceniukas vykdo reformas, o Porošenka užsiima šalies gynyba ir tarptautine diplomatija. Dabar, gavus taip trokštamą pareiškimą apie Jaceniuko atsistatydinimą, Petro Porošenkai teks prisiimti atsakomybę už ekonominę šalies būklę, nuo kurios iki šiol jį taip sėkmingai „dengė“ Jaceniukas.
Sąžiningas su reformomis susijusių finansinių išlaidų padalinimas yra neįmanomas prieš tai nesukūrus iš tiesų veikiančių antikorupcinių įstatymų ir nereformavus prokuratūros bei teismų. Jei prezidentas ryšis juos reformuoti, jo įtaka šioms struktūroms smarkiai sumažės. Priešingu atveju, yra rizika, kad padidės jų įtaka prezidentui, o šis pavirs kažkuo panašiu į buvusį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, kuris savo laiku buvo priverstas kliautis specialiosiomis tarnybomis, kurių pats jau nebekontroliavo.
Jau šiandien aišku, kad su prezidento palaiminimu ar bent jau netiesioginiu poveikiu, Ukrainoje prasidėjo tokie procesai, kurių sustabdyti iš esmės nereformuojant vyriausybės yra neįmanoma. Akivaizdu, kad prezidentui nepavyks išsisukti nuo reformų arba atsakomybės už tai, kad jos neįvyko ar nepavyko. Prezidento noras į premjero kėdę pasodinti savą žmogų išsipildė. O dabar jam teks susidurti su savo išsipildžiusio troškimo pasekmėmis, apie kurias perspėja senovės išmintis.
Labai greitai išsipildys ir seniai puoselėjama ukrainiečių svajonė turėti „stiprų lyderį“, kurio rankose sutelkta visa šalies valdžia, o tai reiškia, kad jų laukia neišvengiamas nusivylimas. Tuo metu, kai elitas veržiasi į valdžią, tikėdamasis išvengti atsakomybės, kažkam teks tą atsakomybę prisiimti. Ar pajėgi mūsų pilietinė visuomenė atsakyti į šį iššūkį ir suformuoti efektyvius įtakos svertus, kuriais galėtų daryti spaudimą valdžiai ir priversti ją imtis reformų? Gal tai ir įmanoma, jei ekspertai ir visuomenės aktyvistai pademonstruos tai, ko nesugebėjo mūsų politikai – gebėjimą susivienyti vardan tikslų, o ne vardan valdžios.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
