Taip jau sutapo, kad du pasaulinio garso rašytojai, 89-erių amerikietė Harper Lee, ir 84-erių italas Umberto Eco, mus paliko tą pačią dieną – vasario 19-ąją. Nepaisant to, jiedu neturėjo daug panašumų: ji buvo paprasta, apvalutė, cigaretes dievinanti pietietė mergina, po mokyklos baigimo persikėlusi į nešildomą butuką Niujorke ir įsidarbinusi avialinijų kasininke. Jis – pilvotas, plinkantis, cigaretes dievinantis semiotikos (simbolių, ženklų ir šifruočių kalboje) profesorius, dėstęs įvairiuose Italijos universitetuose. Abiems patiko rašyti nedidukus straipsnius ir pastišus – ji juos siuntė savo koledžo žurnalui, jis – avangardiniams leidiniams, ir tik draugų jiems mesti iššūkiai paskatino abu parašyti savo pirmuosius romanus. Jo „Rožės vardas“, pasirodęs 1980-aisiais, buvo parduotas 10 mln. kopijų tiražu. Jos „Nežudyk strazdo giesmininko“ (1960 m.) – 40 mln. tiražu. Umberto Eco literatūrinę šlovę pasikinkė kaip putlus banglentininkas didžiulę juoko bangą. Harper Lee buvo jos paskandinta.
Nepaisant visų skirtumų, jie abu vadinami literatūros pasaulio šviesuliais, kurie rašė jautrius, rafinuotus ir rimtus pasakojimus bei pasiekė precedento neturinčią literatūrinę sėkmę. Abu jie paneigė klaidingus mūsų amžiaus įsitikinimus, kad masinei kultūrai nebereikalingas intelektualus rašymas. Įdomu tai, kad nors abiejų jų kūriniai galbūt ir neužima aukščiausių modernistinės literatūros viršūnių, bet vis tiek stovi ant intelektualinės pakylos, ir tuo pat metu išlieka priimtini paprastam skaitytojui. Lee ir Eco buvo įsitaisę pačiame literatūrinio pasaulio viduriuke – ir niekada dėl to neatsiprašinėjo.
Nepaisant visų skirtumų, jie abu vadinami literatūros pasaulio šviesuliais, kurie rašė jautrius, rafinuotus ir rimtus pasakojimus bei pasiekė precedento neturinčią literatūrinę sėkmę. Abu jie paneigė klaidingus mūsų amžiaus įsitikinimus, kad masinei kultūrai nebereikalingas intelektualus rašymas.
Logiška, kad po jų mirties, kyla noras blaiviai prisiminti tai, kas kažkada buvo taip dažna. Iš naujo skaitydami tiek Lee, tiek Eco kūrinius iš šiuolaikinės perspektyvos, dauguma mūsų dalijamės ta pačia reakcija: kodėl dabar neberašomi tokie kūriniai?
Harper Lee
Viename savo paskutinių interviu, duotų 1964-aisiais, Harper Lee atskleidė: „Norėčiau palikti tam tikrą įrašą apie gyvenimą, kuris egzistavo mažyčiame pasaulėlyje. Tikiuosi tai padaryti per kelis romanus: aprašyti tai, kas dabar labai greitai sprūsta mums iš rankų. Tai yra mažo miestelio viduriniosios klasės gyvenimas pietuose... Tikiu, kad šiame mažame pasaulėlyje yra kažkas universalaus, kažkas gero, apie ką verta papasakoti, ir ko išnykimo verta gedėti.“
Žinoma, Lee neparašė kelių romanų. Tačiau pirmasis, kurį ji parašė, „Nežudyk strazdo giesmininko“, buvo parduotas dešimčių milijonų kopijų tiražu ir reguliariai užkopia į mėgstamiausių knygų sąrašų viršūnes. Pripažintas tiek kritikų, tiek skaitytojų iškart po debiuto 1960 m., kūrinys laimėjo Pulicerio premiją ir buvo adaptuotas į visų mylimą juostą su Gregory Pecku, įkūnijusiu Atiką Finčą, baltaodį liberalių pažiūrų advokatą, kuris stoja į kovą prieš rasinę nelygybę pietuose ir siekia, kad juodaodis vyras būtų teisiamas kaip bet kuris kitas pilietis.
Papasakotas iš devynmetės Atiko dukters Džinos Luizos (vadinamos Paukšteliu) perspektyvos, romanas susideda iš dviejų pasakojimo linijų: nostalgiško mažyčio 4-ojo dešimtmečio Alabamos miestelio portreto ir skaudžių jam metamų kaltinimų žiaurumu ir neteisybe.
Lee jį parašė reaguodama į Montgomerio autobusų boikotą 1956-aisiais, kuris davė pradžią pilietinių teisių judėjimui. Jos pačios romanas padėjo skleisti rasinės ir socialinės lygybės tiesas, tas pačias, kurių savo dukrą mokė Atikas. Tačiau sunkumai tą darant išryškėjo praėjusiais metais, kai buvo išleista antra ir paskutinė Harper Lee knyga „Eik, pastatyk sargybinį“ (Go Set a Watchman), ankstesnė „Nežudyk strazdo giesmininko“ versija, kurios veiksmas vyksta segregacijos panaikinimo fone 6-ajame dešimtmetyje. Papasakota jau iš suaugusios Atiko dukters perspektyvos ir su atsiminimais apie jos vaikystę, naujoji istorija šokiravo skaitytojus pavaizduodama visų mylimą kovotoją už teisybę Atiką kaip žmogų, kuris pamynė savo ankstesnius moralinius įsitikinimus ir ėmė ginti segregaciją. Spaudimas pakartoti sėkmę, kurį Lee darė gerbėjai ir žiniasklaida, atsigręžė prieš juos pačius.
Dar 1964-aisiais ji suprato, kad toks spaudimas jai nieko gero neduos, ir pagarsėjo liepimu žurnalistams „keliauti į pragarą“. Tačiau gal ne vien tik žiniasklaida privertė Lee atsiriboti nuo platesnės visuomenės. Monrovilio miestelio Alabamoje moto yra „judinti praeitį į priekį“. Galbūt Lee suprato padariusi viską, ką galėjo, kad sutaikytų savo dabartinius įsitikinimus su savo gimtojo miestelio praeitimi? Kai kurie Lee veikėjai buvo ne toje barikadų pusėje, bet pati Lee visuomet buvo ten, kur jos reikėjo. Kas dar gyvenime gali būti kilniau?
Umberto Eco
Nepasitikėkite tais nekrologais, kurie kalba apie „rašytoją, kuris parašė „Rožės vardą“ – romanai sudaro tik mažytę dalį tikrųjų Umberto Eco literatūrinių pasiekimų, ir nevalia užmiršti jo, kaip kritiko, redaktoriaus, literatūros teoretiko ir apsigimusio provokatoriaus indėlio į žmonijos istoriją. Jį žavėjo viskas, ir niekas jam neatrodė paprasta.
Galbūt prie to prisidėjo tai, kad šlovės jis sulaukė palyginti vėlai: jo literatūros šedevras „Rožės vardas“ buvo išleistas 1980-aisiais, kai jam jau buvo 48-eri ir kai jis jau ilgą laiką dirbo Bolonės universiteto semiotikos profesoriumi. Detektyvą, kurio veiksmas vyksta XIV a. vienuolyne, jis parašė paprašytas vieno italų leidėjo, sugalvojusio leisti trumpų trilerių seriją. Eco, kuris visuomet mėgo literatūrinius iššūkius, sutiko, nes sakė norėjęs imti ir „nunuodyti vienuolį“.
Kaip ir Betovenas, kuris, sutikęs parašyti valsą pagal gana banalią muzikinę melodiją, sukūrė neaprėpiamas ir sudėtingas „Variacijas Diabelio tema“, Eco galiausiai sukurpė 500 puslapių milžiną, kuriam pavyko, kaip pasakytų leidėjai, sujungti Borgesą su Conan Doyle‘iu – darbo rezultatu tapo kriminalinis istorinis romanas, kupinas pačių įvairiausių filosofinių refleksijų ir literatūrinių žaidimų. Knyga tapo tikru fenomenu ir buvo išversta į 30 kalbų, o visame pasaulyje parduota 10 mln. jos kopijų. Istorija taip pat tapo sėkmingu (nors ir kur kas labiau linijišku) filmu 1986-aisiais, su Seanu Connery vienuolio-detektyvo vaidmenyje.
Staigi šlovė rašytoją tik dar labiau paskatino. Jis apkeliavo visą Žemės rutulį, rašė straipsnius kairiųjų pažiūrų laikraščiams ir sukūrė dar kelis romanus: vieną, „Fuko švytuoklė“ (1988 m.), apie plataus masto sąmokslo teoriją; kitą, „Baudolinas“ (2000 m.), apie išsiraizgiusį melų tinklą. Visi jie buvo puikiai parduodami, ir nors jis galėjo mesti savo dieninį darbą, to nepadarė. Iki pat mirties jis ir toliau penkias dienas per savaitę jaunus protus mokė semiotikos meno Bolonėje – ne tik universitete, bet ir miesto tavernose. „Esu filosofas, - visiems tvirtindavo jis. – Romanus rašau tik savaitgaliais.“
Nors iš viso jis parašė šešis romanus, tačiau jo veikalai apie semiotiką, kritikos teoriją ir filosofijos aspektus kone 10 kartų viršija tą skaičių. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriuos vakarietiškame pasaulyje tampa vis sunkiau sutikti: viskuo besidomintis, nesuinteresuotas populiarumo, giliai įsitraukęs į literatūrines mįsles. Italai galbūt labiau nei bet kuri kita tauta supranta nepaneigiamą tiesą, jog gyvenimas yra dieviškoji komedija: gerbkime dieviškumą, bet niekada nepamirškime už jo slypinčios komedijos.
„Kartais aš sakau, kad nekenčiu „Rožės vardo“, - likus keliems metams iki mirties pasakojo Eco, - nes kitos mano knygos galbūt ir buvo geresnės. Bet tai nutinka daugeliui rašytojų. Gabrielis García Márquezas gali parašyti 50 knygų, bet jį amžinai prisimins dėl „Šimto metų vienatvės“. Kas kartą, kai aš išleidžiu naują knygą, „Rožės vardo“ pardavimai išauga. Kokia žmonių reakcija? „O, nauja Eco knyga. Bet aš neskaičiau „Rožės vardo“. O ji ir kainuoja pigiau.“
„Mane visuomet stebindavo tai, kokios skirtingos yra kritikų nuomonės, - sakė jis. – Manau, kad bet kuri knyga turėtų būti vertinama po dešimties metų, ją perskaičius ir perskaičius dar kartą. Mane visuomet vadindavo pernelyg eruditišku ir filosofišku, pernelyg sudėtingu. Tada parašiau romaną, kuris visai nėra eruditiškas ir parašytas paprasta kalba, „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, ir iš mano romanų tai yra tas, kurio parduota mažiausiai. Galbūt aš rašau mazochistams? Tik leidėjai ir kai kurie žurnalistai mano, kad žmonėms reikia paprastų dalykų. Žmonės pavargę nuo paprastų dalykų. Jie nori iššūkių.“
