Nors pasaulyje egzistuoja daugybė šunų veislių, kai kalbame apie šunų ir vaikų santykius, tėra tik trys šunų tipai: tie šunys, kurie it pamišę mėgsta vaikus; tie, kurie toleruoja juos; ir tie, kurie nemėgsta vaikų. Taip savo straipsnį internetiniame leidinyje examiner.com pradeda šunų elgesio specialistė ir dresiruotoja Laura Garber iš Naujojo Džersio valstijos.

Idealu, kai namuose, kuriuose yra vaikų, gyvena pirmojo tipo – vaikus mylintys – šunys. Nors kitų dviejų tipų šunys taip pat gali išmokti toleruoti šeimos vaikus ar net pamėgti juos, būtina atsiminti, kad ten, kur yra vienas vaikas, greičiausiai atsiras ir kitų – to vaiko žaidimų draugų.

Taigi, kai renkatės naują šunį ir turite ar ketinate artimiausiu metu turėti vaikų, įsitikinkite, kad jūsų išsirinktas šuo juos mėgsta. Jeigu jūsų naujas augintinis yra dar mažas šuniukas, tada tik jūs būsite atsakingi už tai, kad jis užaugęs sutartų su daugybe skirtingų žmonių (tarp jų ir vaikų) ir gyvūnų.

Tegul jūsų šuniukas gauna skanėstus ne tik iš jūsų, bet ir iš jūsų vaikų, o kai užsiimate šuniuko dresūra, į šį užsiėmimą įtraukite ir vaiką, kad šunelis suprastų, jog vaikai yra tokie patys pilnateisiai šeimos nariai kaip ir suaugusieji.
Namuose turi būti laikomasi taisyklių, kurios užtikrins ramybę ir taikų bendravimą.

• Niekada neturėtumėte palikti šuns kartu su mažais vaikais, nesvarbu, kaip labai pasitikite savo vaikus mylinčiu šunimi. Nelaimė gali nutikti netikėtai ir akimirksniu.
• Šuo turi turėti jam skirtą saugią vietą – guolį, pintinę ar atskirą patalpą. Vaikai turi žinoti, kad šuo turi būti paliktas ramybėje, kai pasitraukia į šią vietą.
• Išmokykite vaiką su šunimi elgtis švelniai. Vaikas neturi žnaibyti šuns, tąsyti jo ausų ar uodegos, pešti kailio. Jeigu žinote, kad jūsų vaikas linkęs elgtis šiurkščiai, iš pradžių pamokykite jį su pliušiniu žaislu, prieš parsivesdami į namus tikrą šunį.
• Išmokykite savo vaiką, kad miegantį šunį galima pažadinti žodžiu, o ne liečiant rankomis. Netikėtas prižadinimas gali sukelti šuniui gynybinę reakciją.
• Kai šunys sensta, jie tampa ne tokie pakantūs ir intensyviau reaguoja į skausmą ar išgąstį. Dažniau lankykitės pas veterinarus, kad įsitikintumėte, jog jūsų šuo yra sveikas ir jam nieko neskauda.

Taip pat turėtumėte išmokyti vaiką, kaip elgtis susitikus nepažįstamą šunį gatvėje.

• Jūsų vaikas neturėtų mėginti glostyti ar kitaip bendrauti su svetimu šunimi, be šeimininko ir be paties šuns leidimo. Šeimininkas turėtų pakviesti šunį prieiti prie vaiko, o ne vaikas turi artintis prie šuns. Šios taisyklės reikia laikytis net tada, kai šuo vizgina uodegą. Jeigu šuo neprieina, vadinasi jis nenori artimiau bendrauti ir turi būti paliktas ramybėje.
• Jeigu šuo yra linkęs bendrauti, jūsų vaikas turėtų lėtai ištiesti jam sugniaužtą į kumštį plaštaką, kad šuo galėtų ją apuostyti. Ištiestus pirštus šuo gali grybštelėti dantimis.
• Jeigu vaikas pirmiausiai mėgins paliesti šuns nugarą, šuo gali išsigąsti, todėl iš pradžių reikia atsargiai iš šono paglostyti šuns kaklą. Glostant kaklą vaikui nereikės tiesti rankos virš šuns galvos ir pasilenkti taip, kad jo veidas atsidurtų ties jo gerkle.
• Reikia vengti šunų, kurie yra automobiliuose, už tvorų arba pririšti, ėda arba miega, turi žaislą ar kaulą arba rūpinasi mažais šuniukais. Taip pat išmokykite savo vaiką, kad niekada negalima gyvūnų erzinti arba artintis prie palaido šuns.
• Jeigu šuo urzgia, bėgimas nuo jo gali išprovokuoti plėšrūniškus instinktus. Išmokykite savo vaiką, kad tokioje situacijoje reikia tapti „medžiu“ – atsistoti vietoje suglaudus kojas, o rankas prispaudus prie krūtinės. Žvilgsnis turi būti nukreiptas žemyn į savo pėdas. Taip reikia stovėti tol, kol šuo nustos domėtis vaiku ir nueis šalin.

Daugeliui niekada gyvenime neprireikia paskutiniojo patarimo, tačiau jį būtina žinoti. Paprastai draugystė su šunimis vaikams atneša daug naudos ir teigiamų emocijų. Vaikai, kurie išmoksta gerbti, mylėti ir užjausti gyvūnus, šiuos jausmus atsineša ir į suaugusiųjų pasaulį.