Vaikų paėmimo iš kauniečių šeimos istorija įžiebė plačias diskusijas tarp ekspertų. Nepaisant išsiskiriančių nuomonių dėl tarnybų darbo vertinimo, buvo vienas dalykas, kurį beveik visi jų akcentavo reikšdami savo nuomonę – trūksta programų šeimoms, kur jos galėtų mokytis konstruktyviai spręsti problemas šeimoje.
Vaiko teisių apsaugos reformos advokatė, parlamentarė iš socialdemokratų frakcijos Seime Dovilė Šakalienė feisbuke rašė, kad Kauno atvejis sukėlė tiek emocijų, kad nebepastebime faktų. Seimo narė yra įsitikinusi, kad tarnybos reagavo adekvačiai.
„Pradėkime visgi nuo viešai žinomų faktų. Parke motina per įvairias kūno vietas muša dvejų metų mažylį. Kita šeima bando sustabdyti smurtą. Motina reaguoja priešiškai. Iškviečiama policija ją išveža. Pagal policijos pranešimą į namus atvykę vaiko teisių specialistai mėgina įvertinti grėsmę vaikų saugumui bei nuvežti vaikus apžiūrai kartu su tėvu. Po įvertinimo paaiškėja, kad smurtas prieš vaikus buvo naudojamas nuolat, mažyliai mušami rykšte. Teismas patvirtina sprendimą paimti vaikus iš nesaugios aplinkos. Tėvai elgiasi iracionaliai, gąsdina vaikus, šeimos draugai atsisako toliau globoti mažylius neatlaikę spaudimo“, – rašė D. Šakalienė.
Stebėdama, kaip istorija pateikiama visuomenei, parlamentarė įžvelgė daug melo.
„Pirmas melas – „Facebook“ viešinama istorija apie agresyvų vyrą, persekiojusį išsigandusią mamą su vaikais. Taip pilietiški praeiviai, nelikę abejingi mušamam mažyliui, paverčiami agresoriais. Antras melas – šeima žurnalistams teigia nemušanti vaikų, nors vaiko teisių specialistams pareiškė nežinojusi, kad vaikų mušti negalima ir tai darė nuolat. Motina naudoja tokius išsireiškimus kaip „vaikai yra kalėjime“, „manėme, kad vaikus mums grąžins negyvus“. Aktyviai neigdami ar iškreipdami faktus, atsisakydami bendradarbiauti, savo elgesiu gąsdindami vaikus (motina bėgioja po parką ir pasiklysta, tėvas puola iš automobilio į gatvę su mažyliu ant rankų, daro kitus veiksmus, kurie nebuvo paviešinti saugant asmens duomenis) tėvai sukelia specialistams rimtų abejonių dėl gebėjimo adekvačiai rūpintis vaikais. Tuo pačiu sukelia baimę daugeliui žmonių dėl galimos grėsmės „normalioms šeimoms“, kalbama apie „šeimų genocidą“ ir „anoniminius budulius“, – rašė D. Šakalienė.
Psichologas, emocinės paramos vaikams tarnybos „Vaikų linija“ vadovas Robertas Povilaitis atkreipė dėmesį, kad norint susidaryti pilną paveikslą – svarbu gauti informaciją iš abiejų pusių.
„Girdžiu ir skaitau daugiau vienos pusės pateikiamą informaciją. Vaiko teisių tarnyba juk negali skelbti daug informacijos apie tai, ką žino apie šeimą. Pasakoja daugiau tėvai, ir tik šiek tiek atskleidžia vaiko teisių tarnyba. Nepakanka remtis vienpusiška informacija. Todėl norėtųsi labai atsargiai vertinti viešoje erdvėje pasirodančią informaciją ir neskubėti su vertinimais“, – teigė R. Povilaitis.
Jis taip pat akcentavo, kad vertinant situaciją norisi susilaikyti nuo situacijos pavertimo juodai balta. Pasak psichologo, yra visokių aplinkybių kurias reikėtų patikrinti.
„Jeigu buvo tokie dalykai, kad areštinėje ant mamos rėkė, nedavė valgyti, neleido apsirengti, kad policininkai ar vaiko teisių darbuotojai gąsdino, nepagarbiai elgėsi – tokių dalykų jokiais būdais neturėtų būti. Bendravimas turėtų būti nepriekaištingai pagarbus,“, – teigė R. Povilaitis.
Psichologas pritaria, kad nepakankamai pasiruošta vaiko teisių reformai ir pasigenda paslaugų šeimoms.
„Kur yra įvairių socialinių ir psichologinių paslaugų vaikams ir šeimoms plėtra – nesuprantu. Ar policininkai ir vaiko teisių darbuotojai yra gavę praktinių mokymų kaip bendrauti su šeimomis tokiose įtemptose situacijose? Sveikatos sistemoje 2014-ais metais buvo pasirašytas įsakymas dėl vaikų psichikos sveikatos paslaugų plėtros, tai iki šiol tas įsakymas net nebuvo pradėtas įgyvendinti, o dabar tas įsakymas, berods, jau ir atšauktas“, – teigia R. Povilaitis.
Viešojoje erdvėje pasklidus informacijai apie iš kauniečių šeimos paimtus vaikus, psichologė Agnė Matulaitė feisbuke rašė, kad jos klientai dar nėra buvę taip įbauginti Lietuvoje.
„Sistemos, kuri „po vieno kaimyno ar praeivio skambučio, gali imtis prievartos. Atimti mūsų vaikus“. Tai yra beprotiškai gąsdinanti mintis. Kuri šiomis dienomis aplanko daugumą tėvų“, – rašė A. Matulaitė.
Psichologė teigė, kad jai yra baisu, kad įstatymo įgyvendinimui nepasiruošta.
„Sutinku, kad vaikų mušimas tikrai yra labai blogai. Nors ir be vaiko prilietimo pirštu, mes vienas kitą šeimoje galime terorizuoti visai neblogai. Sutinku, kad į gautus signalus būtina reaguoti rimtai. Tačiau giliu mano įsitikinimu, dažniausiai žmonėms reikalinga pagalba. O ypač nereikalinga prievarta bei baudimas prieš išsiaiškinimą“, – rašė A. Matulaitė.
Baudimu ji laiko net trumpalaikiškiausią prievartinį vaiko atėmimą iš jo tėvų.
„Pastarasis gali nulemti labai rimtą vaiko raidos ir psichikos sutrikimą. Nes tėvai, jų gynėjai, jų akyse staiga nuvertinami, paverčiami bejėgiais. Maži vaikai visada tokiais atvejais pirmiausia kaltina save. Tai priklauso jų raidos stadijai. Vaikai net tėvų skyrybų atveju mano, kad čia jie kalti, jog tai įvyko. O tėvų nuo savęs atskyrimo atveju, net realus krislas teisybės gali būti – „čia mes išvarginom“, „neklausėm“, etc. Tad jei tai nėra absoliučiai būtina, jei negresia gyvybei, manau, verta imtis intensyvios pagalbos tokiai šeimai... O ne skubėti ardyti ją“, – rašė A. Matulaitė.
