Vincentas van Goghas nenusižudė, teigia naujos jo biografijos „Van Gogh: The Life“ autoriai. Stevenas Naifehas ir Gregory White‘as Smithas teigia, kad, nepaisant populiarios nuomonės, greičiausiai jis netyčia buvo nušautas dviejų berniukų, kuriuos pažinojo, ir kurie turėjo „prastai veikiantį ginklą“.
Tyrėjai šią išvadą padarė po 10 metų trukusio tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 20 vertėjų ir mokslininkų.
Tuo tarpu Van Gogho muziejus Amsterdame tokią tikimybę pavadino „dramatiška“ ir „intriguojančia“, tačiau muziejaus kuratorius Leo Jansenas pažymėjo, kad „lieka neatsakyta dar daug klausimų“ ir kad „dar per anksti visiškai atmesti savižudybės versiją“. Jis pridėjo, kad naujoji hipotezė „sukels daugybę diskusijų“.
Olandų tapytojas visą savo gyvenimą praleido iš esmės neįvertintas. Jo artisto karjera truko vos dešimtmetį, kai 1890-aisiais Auvers-sur-Oise miestelyje Prancūzijoje jį ištiko ankstyva mirtis. Pripažinimo jis sulaukė tik po mirties, su tokiais spalvingų atspalvių impresionistiniais kūriniais kaip „Saulėgrąžos“ ir „Žvaigždėta naktis“.
Prieš pat mirtį meistras buvo apsistojęs užeigoje „Ravoux“, esančioje netoliese vietinių javų laukų, į kuriuos jis patraukdavo tapyti. Ilgą laiką buvo manoma, kad jis peršovė save javų lauke, prieš sugrįždamas į užeigą, kur vėliau mirė.
Kaubojų žaidimas
Tačiau tyrėjas Stevenas Naifehas teigia, kad „mums tiesiog akivaizdu, kad jis neišėjo į laukus su ketinimu nusišauti“: „Jį pažinoję žmonės buvo įsitikinę, kad jį netyčia nušovė pora berniukų, ir jis nusprendė juos apsaugoti, prisiimdamas kaltę sau.“
„Van Gogh: The Life“ sudaro daugiau nei 900 puslapių su kruopščiai ištyrinėtomis šio dailininko biografinėmis detalėmis. Garsusis tapytojas vos per 10 produktyvių metų sukūrė ekspresionistinį stilių, visiems laikams pakeitusį meno pasaulį.
Trumpame skyriuje knygos pabaigoje autoriai pasakoja, kad Vincentą van Goghą peršovė 16-metis Rene Secretanas, kuris jau anksčiau yra erzinęs rūpesčių persekiojamą tapytoją.
Autoriai iškelia prielaidą, kad savo nekenčiamą berniuką jis apsaugojo todėl, kad „Vincentas priėmė mirtį“ ir nenorėjo patraukti Rene ir jo brolio „į piktą visuomenės akiratį dėl to, kad jie padarė jam... šią paslaugą“.
Kaip tyrėjai pripažįsta savo knygoje, tiesa yra ta, kad „apie incidentą yra žinoma stebėtinai mažai“. Vienintelis ten tikrai buvęs žmogus – pats van Goghas – prieš mirtį aiškiai pasakė: „Nieko nekaltinkite... Aš norėjau nusižudyti“.
Meno istorikas Johnas Rewaldas šią įvykių versiją pateikė apsilankęs Auverse 4-ajame dešimtmetyje, kai buvo rasta šią teoriją paremiančių detalių. Autorių teigimu, kulka tapytojo viršutinę kūno dalį perskrodė įstrižai – ne tiesiai, kaip būtų galima tikėtis savižudybės atveju.
„Tie du berniukai, iš kurių vienas vilkėjo kaubojaus kostiumą ir turėjo prastai veikiantį ginklą, su kuriuo žaidė kaubojus, tą dieną gėrė kartu su Vincentu. Taigi, turime porelę paauglių, kurie turėjo prastai veikiantį ginklą, turime berniuką, kuriam patiko žaisti kaubojus, ir turime tris žmones, kurie tądien per daug išgėrė“, - sakė Naifehas.
Jo teigimu, „netyčinė žmogžudystė“ yra „labai tikėtinas variantas“.
„Tikrai sunku įsivaizduoti, kad jeigu kuris nors iš tų dviejų berniukų laikė ginklą – o tai yra labai tikėtina – labai sunku įsivaizduoti, kad jie ketino nužudyti šį tapytoją“, - teigia tyrėjas.
Tuo tarpu Gregory White‘as Smithas sakė, kad nors van Goghas „neieškojo mirties aktyviai, bet kai ji pas jį atėjo, arba kai ji pateikė save kaip tikimybę, jis ją priėmė“.
Jo teigimu, van Goghui mirties priėmimas buvo „tikra meilės savo broliui, kuriam jis buvo našta, išraiška“. Dailininko brolis Theo išlaikė van Goghą tokiu metu, kai jis „nesugebėjo nieko parduoti“.
Gregory White‘as Smithas taip pat teigė, kad pirmadienį išleista biografija padėjo jam labiau suprasti „pažeidžiamą ir netobulą žmogų“ ir kad jo sukurtas menas dabar bus laikomas „dar didesniu pasiekimu“.
Tarp tyrėjų išstudijuotų dokumentų taip pat buvo tūkstančiai tapytojo parašytų ir anksčiau neišverstų laiškų. Tyrimų duomenų bazę iš viso sudarė 28 000 užrašų.
