9-metė Kawkeb Hassan ir vėl pradėjo čiulpti nykštį. Taip mergaitė nusiramina. Naktį ji dažnai pabunda iš miego verkdama ir dažnai praleidžia pamokas. Jos vyresnysis brolis Rassimas, padėjęs pabėgti jai nuo Damasko žiaurumų į centrinį Vokietijos miestą Vogtei, dėl to labai nerimauja.
„Ji žiūri filmukus, bet jeigu rodoma scena, kur vaikai yra su tėvais, ji pravirksta ir išjungia televizorių, - sako jis. – Ji labai mažai valgo ir vis prašo parvežti ją atgal pas tėvus.“
Ir tai tik vienos mergaitės istorija. Pernai metais Europą pasiekė daugiau nei 370 000 vaikų pabėgėlių, beveik 90 000 jų – be suaugusiųjų palydos, daugiausia iš Afganistano, Sirijos, Eritrėjos ir Irako. Tačiau po pavojingos kelionės jūra ir ilgų pastogės paieškų, sunkiausia jiems dar prieš akis: įsikūrimas naujoje vietoje.
Nemiga, namų ilgesys, išsiskyrimo sukeltas nerimas ir kultūrinis šokas palaužia jaunas sielas, ir nors jie gali užmiršti bombas ir karą, šie vaikai susiduria su naujais sunkumais. Daugumą jų gąsdina priešiškumas pabėgėliams, o dar kiti susiduria su kultūriniais iššūkiais: naujomis pamokomis mokyklose, neįprastu maistu ir kalbos barjeru. Laukimas juos slegia, o drabužių ir higienos priemonių trūkumas žemina. Didelė dalis vaikų skundžiasi nemiga, bet psichologinę pagalbą – ar netgi elementarią sveikatos priežiūrą – gauti sunku, kol jie laukia pabėgėlių stovyklose. Patirtis rodo, kad Europai reikės ne tik ištisos armijos socialinių darbuotojų, globėjų ir psichiatrų, bet ir biurokratinių mechanizmų pagreitinimo siekiant greičiau peržiūrėti politinio prieglobsčio prašymus.
„Mano širdis ima drebėti kas kartą, kai užmerkiu akis ir bandau užmigti, - pasakoja 15-metė irakietė Athari Bassim, kurią į Nyderlandus pernai metais atsiuntė jos tėvai. – Pasikartojantys košmarai veda mane iš proto. Vis regiu tuos šlykščius kariškius su savo ginklais. Jie visada mane randa, kad ir kur bepasislėpčiau.“
Jos tėvai išsiuntė ją į Europą po to, kai jos brolis buvo pagrobtas ir nukankintas kariškių. Ji praleido ilgas dienas ir naktis jūroje ir dar ilgesnes kelyje, o miegojo miškuose ir pakelėse.
Dabar pabėgėliai Europoje nebėra itin laukiami, o Vokietijoje, kuri pasikvietė daugiau migrantų nei bet kuri kita šalis, pradinis naujų atvykėlių pasitikimo džiaugsmas greitai virto priešiškumu, o kai kuriose vietose – net ir smurto protrūkiais.
Rassimas Hassanas sako nuolatos susiduriantis su pykčiu Vogtei gatvėse. Tačiau jam svarbiausia nuo karčios realybės apsaugoti savo seserį.
„Gatvėse nuolat matau vokiečius jaunuolius, keikiančius Sirijos pabėgėlius, - sako jis. - Kawkeb yra tik mažas vaikas.“
Huzaifa Waizas, 15-metis berniukas iš Alepo, taip pat jaučia kultūrinį šoką gyvendamas šiaurės rytiniame Vokietijos Meklenburgo mieste. Jis taip baiminasi neonacistų, kad vengia vaikščioti vienas.
„Į mokyklą išeiname 7 val. ryto didele grupe ir lipame į tą patį autobusą, - sako jis. – Tai suteikia mums apsaugos jausmą. Kartą išėjau vienas, bet nacistai mane užsipuolė, todėl visą laiką prastovėjau šalia vairuotojo.“
Huzaifa iš Sirijos pabėgo prieš aštuonis mėnesius, kartu su savo broliu. Juos čia atsiuntė tėvai, išsigandę augančio vaikų pagrobimų ir verbavimo lygio apgriautame Alepo mieste. Jis sako pasiilgstantis mamos ir jos ruošiamo maisto. Tačiau dabar pagrindinė jo problema – gauti reikiamus dokumentus.
Visi kalbinti vaikai optimistiškai žiūri į ateitį ir džiaugiasi galimybe lankyti mokyklą – tai jiems yra tarsi normalumo inkaras audringuose gyvenimo vandenyse, net jeigu kai kurių jų klasės tėra kambarėlis sporto centre.
„Tėvai manė, kad mums Vokietijoje bus gana paprasta juos gauti, - pasakoja jis. – Bet jie nežinojo, kad išaugęs pabėgėlių skaičius turėjo rimtos įtakos Vokietijos politinio prieglobsčio sistemai.“
Visi kalbinti vaikai optimistiškai žiūri į ateitį ir džiaugiasi galimybe lankyti mokyklą – tai jiems yra tarsi normalumo inkaras audringuose gyvenimo vandenyse, net jeigu kai kurių jų klasės tėra kambarėlis sporto centre.
„Mes mokomės matematikos, bet mokytojas mums jos neaiškina, - sako Athari iš Nyderlandų. – Mums duoda lapus su matematiniais uždaviniais, mes juos išsprendžiame, ir kitą dieną gauname juos pataisytus. Nesimokome kartu su olandų mokiniais. Mūsų mokykla yra kambarys krepšinio stadione.“
„Viskas čia labai chaotiška. Mokiniai keikiasi, plepa, dainuoja, naudoja „WhatsApp“, juokiasi, kol mokytojas kalba, - stebisi Huzaifa. – Alepe mes gaudavome per nagus, jei imdavome išdykauti.“
„Einu miegoti devintą valandą, bet neužmiegu iki antros. Vis galvoju – ką aš čia veikiu? Kaip sekasi mano tėvams ir sesutėms? Mes buvome tokie artimi ir aš labai jų pasiilgstu. Vis klausiu savęs, ar verta buvo rizikuoti?“ – tokios mintys neleidžia užmigti jam ir daugumai jo bendraamžių.
