Daugiau 
 

Viltis išgyventi

04/08/2016 Aidas
society-1-1

Ar dar prisimenate populiarųjį televizijos serialą „Dingę“ apie lėktuvą, kuris nukrenta į negyvenamą salą? Na, taip nutiko iš tikrųjų, tik ne saloje, o Andų kalnuose, o „dingę“ buvo grupė jaunų vaikinukų, pirmą kartą susidūrusių su neįsivaizduojama dilema.

1972 m. spalio 13 d. lėktuvas, skraidinęs regbio komandą iš Urugvajaus į varžybas Čilėje, su keliais jų draugais ir artimaisiais, sudužo taip vadinamame Ašarų slėnyje. Jie buvo išgelbėti tik po dviejų mėnesių, kai visi jau seniai laikė juos žuvusiais. Toliau išsinarpliojusi istorija šokiravo visą pasaulį bei tapo vieno bestselerio bei pagal jį sukurto filmo pagrindu.

Roberto Canessa tuomet buvo 19-metis medicinos studentas, vėliau tapęs vienu žymiausių Urugvajaus vaikų kardiologų. Tačiau pamokos, kurias jis išmoko tuose kalnuose, liko su juo visam gyvenimui. Jo naujoji knyga „I Had To Survive“ pasakoja istoriją apie jauną žmogų, kuris išgyveno neįsivaizduojamomis sąlygomis, o vėliau pašventė savo gyvenimą kitų gelbėjimui.

Cannesa prisėdo su „National Geographic“ korespondentu Simonu Worrallu lankydamasis Filadelfijoje, ir papasakojo apie tai, kaip įveikė mirtį, kaip išsprendė šokiruojančią išgyvenimo kalnuose dilemą, ir kodėl mes visi turėtume būti labiau dėkingi už tai, ką turime.

- Jums buvo vos devyniolika, kai jus ir jūsų regbio komandą gabenęs lėktuvas sudužo aukštai kalnuose. Papasakokite apie tą akimirką.   

- Viskas įvyko labai staigiai. Lėktuvas, gabenęs mus iš Urugvajaus į Čilę, buvo išsinuomotas iš oro pajėgų. Bandėme kirsti Andus, kai pilotas liepė prisisegti diržus ir pasiruošti turbulencijai. Regbio žaidėjai mėgsta kvailioti ir vaidinti didelius vyrus, todėl mes tuo metu mėtėme regbio kamuolius ir dainavome dainas. Tada kažkas pažvelgė pro langą ir pasakė – „Ar mes skrendame ne per arti kalnų?!“. Pasirodo, pilotas padarė milžinišką klaidą: jis pasuko į šiaurę ir ėmė leistis į Santjagą, nors lėktuvas vis dar buvo aukštai Anduose. Tada jis ėmė kilti iki beveik vertikalios pozicijos, kol lėktuvas nepradėjo dusti ir purtytis. Tada ir rėžėmės į kalno šlaitą. Milžiniška jėga mane sviedė į priekį ir aš smarkiai susitrenkiau galvą. Pagalvojau, kad tuoj mirsiu. Įsikibau į sėdynę ir sukalbėjau Šventą Mariją. Kažkas suriko „Padėk man Dieve, padėk!“. Tai buvo pats siaubingiausias košmaras gyvenime.

- Kaip vis dėlto jums pavyko išgyventi?

- Nes man pasisekė. Ir dar todėl, kad visada viską darau žingsnis po žingsnio. Reikėjo kažką daryti, o aš labai aktyvus žmogus. Be to, nebuvau rimtai sužeistas. Vėliau, kai patekome į sniego laviną, buvau beveik pasiduodąs, bet vienas iš vaikinų man pasakė – „Roberto, tau taip pasisekė, kad gali eiti už mus visus.“ Tai tarsi įkvėpė ugnies man į širdį. Jo kojos buvo sulaužytos, bet aš dar galėjau eiti. Mano misija buvo ne tik galvoti apie tai, kas geriausia man, bet ir apie tai, kas geriausia grupei.

- Kad išgyventumėte, panaudojote daugybę genialių būdų, pavyzdžiui, tirpdėte sniegą naudodami aliuminio plokštę iš vienos lėktuvo sėdynės. Ką dar darėte?

- Mums reikėjo antklodžių, todėl nuplėšėme vilnonius užvalkalus nuo lėktuvo sėdynių. Taip pat lagaminais užkamšėme skylę lėktuvo gale, kad sulaikytume vėją. Pasigaminome akinius nuo saulės iš plastiko piloto kabinoje. Iš sėdynių pasidarėme slides bei pagaminome hamakus žmonėms su lūžiais. Kiekvienas iš mūsų turėjo savo vaidmenį, ir kadangi aš studijavau mediciną, buvau atsakingas už sužeistuosius. Rūpinausi infekcijomis ir lūžiais, taip pat išveždavau mirusiuosius, kadangi kiti to nepajėgdavo. Mes taip pat pasigaminome miegmaišius iš virtuvės apšiltinimo. Kai miršti, pasidarai labai gudrus (juokiasi – red. past.).

- Jums taip pat teko praktikuoti kanibalizmą. Kaip tuomet jautėtės?

- Kanibalizmas nutinka tada, kai pats nužudai žmogų, tad techniškai mes praktikavome antropofagiją. Šia tema kalbu jau 40 metų. Nesijaučiu kaltas. Mes turėjome valgyti mirusiuosius ir viskas. Bet kuri mėsa turi būtinųjų baltymų ir riebalų. Kadangi jau buvau pratęs prie medicininių procedūrų, man tai būdavo lengviau. Tačiau sprendimas priimti tai intelektualiniame lygmenyje yra tik vienas žingsnis. Kitas yra iš tiesų tai padaryti. Ir tai buvo nepaprastai sunku. Tavo burna nenori prasižioti, nes jautiesi toks niekingas ir liūdnas dėl to, ką turi padaryti. Skaudžiausia buvo tai, kad pažeidžiau savo draugų privatumą: pamyniau jų orumą, įsiverždamas į jų kūnus. Tačiau tuomet pagalvodavau, kad jeigu aš būčiau žuvęs, džiaugčiausi, jog mano kūnas gali padėti kitiems išgyventi. Su draugais sudarėme paktą, kad jeigu mirsime, paaukosime savo kūnus likusiems.

Žmonės dažnai man sako – „Na, tu išgyvenai, nes valgei žmones.“ Tačiau man tai nebuvo pati sunkiausia dalis. Manau, mes išgyvenome, nes iki pat pabaigos išlikome komanda ir sugebėjome rasti pagalbos. Naktis po sniego griūties – kai girdėjome judant kalnus ir siaubingai bijojome, kad mus palaidos po sniegu – buvo sunkesnė nei kančia valgant žmogaus mėsą. (Iš 27 iš 45 išgyvenusiųjų katastrofą, dar 8 žuvo po kelių dienų, sniego lavinai nušlavus jų pastogę – red. past.).

- Vienam po kito mirštant jūsų draugams, jūs ir dar du vaikinai nusprendėte patys ieškoti pagalbos. Papasakokite apie tą kelionę ir nušvitimą, kurį patyrėte šeštą dieną.

- Išėjome trise: Nando Parrado, Antonio „Tintinas“ Vizintinas, ir aš. Tuo metu to nežinojau, bet kai mes išėjome, mano tėvas skrido lėktuvu virš mūsų, ieškodamas manęs. Kai užkopėme į viršų, pamatėme, kad esame kur kas toliau nei galvojome, todėl nusiuntėme Tintiną atgal pasakyti likusiems, kad iškeliaujame į pietus, kad mūsų maisto atsargų užtektų ilgiau.

Geriausiai prisimenu du dalykus. Vieną naktį, pasirodžius mėnuliui, jis buvo taip arti, kad atrodė, jog galiu jį paliesti ranka. Prieš akis pamačiau savo močiutę mano vaikystėje. Vėliau, šeštąją dieną, matėme vis mažiau ir mažiau sniego ir vis daugiau žolės ir vandens. Jausmas buvo tarsi nuvykus į penkių žvaigždučių viešbutį. Galėjome gerti tiek vandens, kiek tik norėjome. Galiausiai pamačiau į mane žiūrintį driežą. Tai reiškė, kad aplink yra gyvų būtybių, ir kad mes išgyvenome.

- Vis dar bendraujate su kitais, išgyvenusiais katastrofą. Kokie būna jūsų susitikimai? Ką jaučiate vieni kitiems?

- Kai grįžome į Urugvajų, visų pirma norėjau aplankyti tėvus tų, kurie neišgyveno. Jaučiau, kad mano pareiga yra pasakyti, kas jiems nutiko. Nesitikėjau, kad jie supras mane, nes, tam tikra prasme, jie buvo praradę visą viltį ir laikė mus žuvusiais. Tačiau jiems nerūpėjo, kad mes naudojome jų sūnų kūnus maistui. Jiems rūpėjo gyvieji. Perdavėme jiems laiškus su paskutinėmis mūsų draugų mintimis, ir aš norėjau jiems parodyti, kokia svarbi mums buvo mūsų mirusių draugų parama.

Dabar bandome susitikti kiekvieną gruodžio 22-ąją, mūsų išgelbėjimo dieną; ir tą dieną kiekvienais metais Čilėje vyksta regbio varžybos, pagerbiant tas, kurios buvo atšauktas. Mano vaikai lankė tą pačią mokyklą, kaip ir dukterėčios ir sūnėnai tų vaikinų, kurie mirė, ir man tai labiausiai padėjo išgyti. Kur kas geriau nei lankymasis pas psichiatrus (juokiasi – red. past.). Mes nieko nenužudėme. Tiesiog turėjome tai ištverti, kad išgyventume.

- Dabar dirbate vaikų kardiologu. Kaip galėtumėte tai susieti su lėktuvo katastrofa?

- Kai ultragarsu stebiu vaisių motinos gimdoje su vos puse širdelės, prisimenu mėnulį, kurį tą naktį mačiau pro lėktuvo langą. Bet dabar aš pats galiu padėti tam vaikui išgyventi. Tai mano kerštas mirčiai. Pasakau motinai, kad jai reikės užkopti į labai aukštą kalną, kuriame aš taip pat buvau ir žinau, koks tai jausmas. Todėl savo knygą ir skiriu visiems kenčiantiems žmonėms, kurie nebemato šviesos tunelio gale.

- Kokia yra pati svarbiausia pamoka, kurią išmokote kalnuose?

- Jeigu gali išsimiegoti, turi vandens ir maisto, tuomet tau pasisekė. Nelaukite, kol suduš jūsų lėktuvas, kad tai suprastumėte. Būkite dėkingi gyvenimui. Galite laukti išgelbėjimo, bet nelaukite per ilgai. Gyvenime kartais reikia sustoti ir palaukti, bet taip pat reikia ir būti aktyviam. Eikite ir patys ieškokite savo išsigelbėjimo. Nesusigundykite savo ego ir nemanykite, kad esate geresni už kitus, nes tai tiesus kelias į nesėkmę. Pasistenkite kasdien padaryti kažką gero, o kitą dieną – dar geresnio. Kaskart, kai žiūriu į veidrodį, dėkoju Dievui, kad tas pats senas kuinas vis dar žiūri atgal į mane (juokiasi – red. past.).

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu