Tikriausiai dažnam yra tekę pakliūti į situaciją, kur daug žinančiu besidedantis jaunuolis staiga ima pasakoti apie jau seniai visiems girdėtus dalykus lyg apie beprotiškiausią naujieną. Paprastai palydim tai su šypsena. Bet tikriausiai todėl, jog būdami jaunesni lygiai taip pat elgėmės patys. Manėm, kad jau viską žinom ir daugiau nėra ko mus mokyti. Kokie naivuoliai... Iš tikrųjų nežinome nieko. Arba žinome tiek nedaug, kad net gėda tuo didžiuotis. O galų gale ir tai sugebame pamiršti.
Per gyvenimą galvose prikaupiam tonas šlamšto. Tonas beverčių niekalų, po kuriais palaidojami išties svarbūs dalykai. Tokių, kurie užkemša smegenis niekur nepanaudojama informacija, o kai reikia prisiminti, kur padėjai raktus, ar vykstant į kelionę, kur nukišai pasą – gali mintyse darinėti šimtus stalčiukų – niekas nepadės. Lygiai taip pat sėkmingai dideliame skalbinių krepšyje gali mėginti rasti vienodas kojines. Atrodo, kad atėjus laikui jos visuomet gudriai išsislapsto.
Prireikus prisiminti mėgstamų vaikystės knygų herojų, filmų ar animacijos personažų vardus dabar reikėtų gerai pasukti galvas. Dauguma dievintų veikėjų jau seniai išgaravo iš galvos ir be interneto pagalbos jų nepavyktų prisiminti. Net kažkada be proto mylėtų grupių nariai, albumų pavadinimai ar dainų tekstai dabar jau gerokai išblukę. Taip pat ir seniai matytų filmų siužetai.
Nieko keisto. Smegenims nesinori virsti bekraščiu prisiminimų kapinynu. Tačiau tuo ir unikali atmintis. Praėjus kuriam laikui, viskam susiplakus ar atsisijojus – dauguma dalykų atrandami iš naujo. Tiksliau – jaunoji karta entuziastingai sutinka tai kaip naują dalyką. O ir vyresniesiems viskas regisi jau kitomis akimis. Galbūt gražiau, nei buvo iš tiesų.
Rašytojas Jonathanas Lethemas yra pasakęs, jog žmonėms ką nors pavadinus originaliu, devynis kartus iš dešimties jie tiesiog nežino pirminio šaltinio. O juo pasidomėjus nelauktai paaiškėja, kad tai tik praeityje jau matytų ir girdėtų dalykų lydinys. Skaitmeniniame amžiuje tas įtakas atkapstyti lengviau, tačiau tam atsidavusiųjų nėra daug – viskam reikia ir laiko, ir užsidegimo. Visiems kitiems užtenka to, kad parduotuvėse kas sezoną pasirodo naujos kolekcijos, ekranuose senus herojus pakeičia nauji ir sektini tampa kiti prekės ženklai.
Austinas Kleonas knygoje „Vok kaip menininkas“ kalba drastiškai ir nevyniodamas į vatą: „Geras menininkas suvokia, kad niekas iš niekur neatsiranda. Visas kūrybinis darbas remiasi tuo, kas jau sukurta. Nėra nieko visiškai originalaus.“ Viską lemia tik tai, kokiomis dalimis ir proporcijomis jau matytus ir girdėtus dalykus sekasi tarpusavyje maišyti. Juk kiekvienas viską interpretuoja savaip ir yra veikiamas vis kitokios aplinkos, todėl ir rezultatai neretai būna skirtingi. Ir nesukame galvos, dėl ko taip yra. Nes viskas nuolatos kartojasi. Net Biblijoje parašyta: „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.“
Tad nuo svetimos įtakos niekur nepabėgsi. Ji kaip antra mūsų oda. Su ja mes augame ir jos veikiami priimame sprendimus. Juk nuo mažų dienų visuomet į kažką lygiuojamės, kažkuo sekame, kažko klausiame patarimo ar rekomendacijų. Patiems kartais net padorią knygą sunku išsirinkti, todėl kitų nuomonės klausiame nuolatos. Ir apie viską. To nesureikšmindami ir dažnai nepastebėdami. Tačiau visa tai mus formuoja kaip asmenybes.
Kasdieniame gyvenime su tuo susiduriame nuolat, tačiau visa tai mums jau yra virtę tam tikru fonu, į kurį nebekreipiame dėmesio. Tik į visa tai žvelgiantieji jautresniu žvilgsniu sugeba surinkti vertingiausius dalykus į vieną vietą ir iš to sukurti kažką naujo. Arba tiksliau pavadinkime – nematyto būtent tokia forma.
„Tu esi tau įtaką darančių veiksnių suma, – sako Austinas Kleonas. – Niekas negimė turėdamas stilių ar balsą. Negimstame žinodami, kas esame. Iš pradžių išmokstame mėgdžioti savo idealus. Mes mokomės kopijuodami.“
Todėl ar turėtų stebinti nesibaigiantys įvairių filmų perdirbiniai, naujai perdainuotos senos dainos, kitų autorių tęsiami jau mirusių rašytojų personažų nuotykiai, kaip karuselėje besisukančios ir vis sugrįžtančios mados? Galima dėl to purkštauti, bet viena aišku – jų autoriams tai iš karto garantuoja didesnę auditoriją. Antra – ją pasiekti prireikia mažiau laiko. Tad kam klaidžioti neįžengiamais brūzgynais, kai visada gali pasinaudoti sėkmingu pavyzdžiu ir eiti tiesiai prie tikslo?
Taip pasiekiama ne tik nauja publika, bet ir sužadinama nostalgijai jau esamai. Vienu šūviu – du zuikiai. Vieniems tai bus išties naujas dar neatrastas pasaulis, neretai padedantis pasidomėti ir originaliu šaltiniu. Kitiems – šilti prisiminimai, taip pat verčiantys pakratyti piniginę. Finale – visi daugiau ar mažiau laimingi.
Būtent tuo puikiausiai ir žaidžia įvairių muzikinių konkursų dalyviai, dažnai lyg netyčia įpinantys į savo dainos melodiją jau gerai visiems pažįstamų motyvų, mados pasaulio veikėjai, jungiantys į vieną praėjusių dešimtmečių atgarsius, arba kino kūrėjai, kurie suka naujas juostas remdamiesi senomis. Juk bėgant laikui daug kas keičiasi – tiek skonis, tiek įvairios elgesio normos, tiek visuomenės tabu. Kažkada pirmas bučinys ekrane sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą kaip nepadoraus elgesio demonstravimas, o dabar net jaunesnei auditorijai skirtuose filmuose galima pamatyti itin atvirų scenų. Viskas keičiasi, todėl naujas žvilgsnis, rodos, net beviltiškai pasenusį dalyką gali akimirksniu prikelti kitam gyvenimui.
Tačiau visuomet yra riba, kurią pavojinga peržengti. Aklas kopijavimas dvelkia visiška beskonybe ir parodo, jog savų idėjų gerokai per mažai. „Savuosius idealus ir jų stilių kopijuojame dėl to, kad tai tam tikru būdu gali padėti perprasti jų mąstymą. Jei tik paviršutiniškai mėgdžiosi kažkieno darbus, bet nesuprasi jų esmės, tavo darbas visada bus tik kopija ir nieko daugiau“, – sako Austinas Kleonas.
Jau seniai nebe tie laikai, kai kūrėjai gali būti tik akademinio sluoksnio atstovai. Šiandien nebereikia baigti prestižinės meno mokyklos, ilgai konspektuoti meno istoriją ar turėti kokios nors patirties šioje srityje. Užtenka būti apsukriam, turėti pakankamai išlavintą skonį ir daug daug dirbti. Tik taip perprasi žaidimo taisykles ir suvoksi, kas pritraukia žmonių dėmesį. Žinoma, globaliame pasaulyje kažkuo nustebinti kaskart darosi vis sudėtingiau. Tačiau nereiškia, jog neįmanoma. Tereikia ne aklai sekti kitus, o viską daryti savaip. Taip savitai, kaip tegali daryti kiekvienas iš mūsų.
Taigi nupūtus nuo senų prisiminimų dulkes gali pasirodyti, kad jie ne tokie jau ir beverčiai. O gal iš jų nuotrupų nulipdyti nauji paveikslai net ir svarbesni už buvusius. Šiaip ar taip – juk viskas sukasi ratu. Galų gale visus savo idealus ir patirtis sujungus į vieną ir įliejus žiupsnelį savęs – galima atrasti naują būdą kalbėti. Galbūt iš pradžių jis nebus labai novatoriškas, galbūt jame netgi jausis mums įtaką darę kūrėjai, tačiau tik taip atrasime savo pačių balsą. Geros mintys visuomet sklando ore.
„Mes nežinome, iš kur kyla mūsų idėjos. Žinome tik tai, kad jos ne iš mūsų kompiuterių“, – ironiškai pabaigia britų komikas Johnas Cleese‘as. Dievaži, geriau ir nepasakysi.
Šaltinis: Bernardinai
