Sekmadienį pasibaigė Vyskupų sinodo asamblėja, kuri dvi savaites Vatikane svarstė šeimos sielovados aktualijas. Nuo pat tos akimirkos, kai popiežius Pranciškus paskelbė sušaukiantis Sinodą, jis sulaukė nemažo tiek katalikų bendruomenės, tiek žiniasklaidos dėmesio. Ateinančiais metais iki ordinarinės Sinodo asamblėjos, vyksiančios kitą rudenį, bus daug galimybių visose vyskupų konferencijose, vietinėse bažnyčiose koncentruotis jau ieškant atsakymų, kaip galima atliepti į šiandienos iššūkius. Vyskupų sinode Lietuvos katalikams atstovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis pasakoja apie Sinodo darbinę atmosferą, svarstytą problematiką, esminius iššūkius, su kuriais susiduria Lietuvos šeimos, ir ateities lūkesčius.
- Kokie bendri įspūdžiai pasibaigus Sinodui, skirtam šeimos tematikai?
- Užbaigus paskutinį posėdį Sinodo salėje, popiežius Pranciškus kreipėsi į visus dalyvius labai pagaunančiais žodžiais: „Galiu ramiai sakyti, kad šiomis dienomis matėme tikrą kolegialumo ir sinodiškumo dvasią, kad šis Sinodas tikrai buvo solidarus „ėjimas kartu“'. Man atrodo, kad šie žodžiai geriausiai apibendrina tai, kas vyko dvi savaites Sinodo metu tarp dalyvavusių vyskupų, kunigų ir pasauliečių.
Nesutikčiau su tuo, kas buvo minima vienoje ar kitoje žiniasklaidos priemonėje, jog vyko kova, kažkokios didelės įtampos tarp Sinodo dalyvių. Nuomonių skirtumų tikrai buvo, bet tai yra natūralu, nes ir pats popiežius Sinodo pradžioje paragino vesti atvirą dialogą; manau, toks dialogas ir buvo. Tačiau nuomonių skirtingumas nereiškia priešiškumo, ir buvo labai džiugu matyti Sinodo dalyvių bendrystę, kurią visi kartu gražiai, solidariai išgyvenome.
- Nors galutiniai dokumentai bus patvirtinti po kitais metais vyksiančios Sinodo asamblėjos, tačiau balsavimas ties šios asamblėjos darbinio dokumento punktais rodo, kad Bažnyčia pripažįsta, jog reikia ne tik drąsinti, palaikyti darnias šeimas, gyvenančias pagal jos mokymą, tačiau ir kad reikia spręsti problemas, su kuriomis susiduria nemažai šiandienos žmonių – skyrybos ir antra, civilinė santuoka; paliestas ir homoseksualių asmenų pastoracinio palydėjimo klausimas?
- Pirmosios savaitės plenarinėje diskusijoje apie homoseksualius asmenis buvo labai mažai kalbėta, gal tik kelių vyskupų pasisakymuose įpinta mintis, jog Bažnyčioje dirbantys žmonės turėtų išlaikyti pagarbą kiekvienam asmeniui, nepaisydami jo prigimties, tam tikrų įgimtų ar įgytų savybių. Ta tema nebuvo nei esminė, nei ypatinga šiame Sinode, nes pagrindinis dėmesys buvo skirtas šeimoms, šeimų sielovados aktualijoms, iššūkiams sielovadoje.
Kas yra nauja ir, sakyčiau, pozityvu, kad šalia darnių šeimų, apie kurias įprastai mes kalbame sielovadoje, paliesta daugybė aktualijų, kurioms anksčiau dėmesio buvo skiriama mažiau. Pavyzdžiui, pabrėžta, kad yra dalis išsiskyrusių šeimų, yra dalis išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių asmenų, šiuo metu gyvenančių kartu, paprastai be bažnytinės santuokos. Nors kartais, gavus bažnytinio tribunolo anuliaciją, tokia santuoka yra palaiminama. Taip pat yra labai daug vienišų motinų, kurios vienos augina vaikus. Šie klausimai atsispindėjo įvairiuose pasisakymuose iš skirtingų šalių ir iš skirtingų žemynų.
Kita problema – didelis skyrybų skaičius, pvz., Šveicarijoje, kaip ir Lietuvoje ar kai kuriose Centrinės Amerikos šalyse, skyrybos siekia apie 50 %. Tačiau yra tokių šalių, kur skyrybos nėra dažnos iki šiol. Vienos Afrikos šalies vyskupas minėjo apie tradiciją, susiklosčiusią galbūt per daugelį amžių: jei šeimoje tarp vyro ir žmonos kyla didesnių įtampų, įprasta, kad du artimi giminaičiai bando padėti jiems susikalbėti. Jeigu ir tai nepadeda, įtraukiamas didesnis giminių skaičius, ir dažniausiai tai padeda sustatyti viską į savo vietas. Žinoma, tai kultūrinė, giminės tradicija, galbūt Vakarų pasaulyje mes nelabai galime tai pritaikyti. Tačiau galime atkreipti dėmesį ir į tokį pavyzdį suprasdami, kad draugų, pažįstamų, giminių ratas gali padėti šeimai, išgyvenančiai sunkumus tarpusavio santykiuose.
Taip pat reikėtų pabrėžti, kad buvo kalbama apie vaikus, jų teisę turėti tėvus, vaikų teisę gauti auklėjimą.
Prisiminta tai, kad jeigu krizė paliečia šeimą, tai reikia kalbėti ne vien tik apie sutuoktinius, bet ir šeimos vaikus bei asmenis, kurie yra artimai susiję su šeima – tėvai, uošviai, kiti artimesni žmonės, net draugai, nes visus paliečia ta sunki situacija.
Dar galima priminti ne kartą paminėtą aktualiją – kai kuriose Afrikos šalyse gyvuojanti poligamijos tradicija. Kai šeimos vyras tampa krikščionimi, lig šiol buvo taikyta praktika, kad jis turi pasirinkti vieną iš lig šiol turėtų žmonų, o kitas turi atleisti. Tai didelis iššūkis, įvertinant, kad dažniausiai kiekviena tų žmonų jau yra pagimdžiusi keletą vaikų. Klausimas yra labai įvairialypis: kokia tų buvusių žmonų ateitis, kokia tų vaikų ateitis?
Taigi, buvo keliami įvairūs klausimai, tarp jų ir skausmingos problemos kai kuriose šeimų gyvenimo situacijose.
- Kokios šeimų sielovados aktualijos Lietuvoje? Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria šeimos Lietuvoje? Kaip Bažnyčia gali jiems padėti juos sprendžiant?
- Iš problemų, paliestų Sinode, Lietuvoje iškiltų išsiskyrusių šeimų aktualijos. Turime daug vienišų motinų, vaikų, neturinčių abiejų tėvų, tinkamo auklėjimo, pakankamo tėvų dėmesio. Daug šeimų ilgesnį ar trumpesnį laiką būna nepilnos dėl emigracijos, darbo užsienio šalyse. Taip pat išsiskyrusieji ir antrą kartą susituokusieji, gyvenantys be bažnytinės santuokos – viena iš mūsų šalies svarbių aktualijų.
Šis Sinodas buvo labiau esančios šeimų problematikos surinkimas, peržvelgimas. Pati Sinodo tema – Šeimos sielovados iššūkiai šiandieniame evangelizacijos kontekste – parodo, kad tie iššūkiai buvo apžvelgti, apibendrinti pasauliniu mastu. Skirtingų šalių situacijos kartais labai nevienodos.
Ateinančiais metais iki ordinarinės Sinodo asamblėjos, vyksiančios kitą rudenį, bus daug galimybių visose vyskupų konferencijose, vietinėse bažnyčiose koncentruotis jau ieškant atsakymų, kaip galima atliepti į šiandienos iššūkius.
Kito Sinodo tema - „Pašaukimas šeimai“, tai kartu bus metus trukusio kelio apmąstymų apibendrinimas. Tikėkimės, kad per tą laiką bus surinkta ir daug praktinių, konkrečių siūlymų.
Grįžęs Vyskupų konferencijos posėdyje pristatysiu pagrindines Sinodo aktualijas; manau, kad visos vyskupijos stengsis perprasti, ką Lietuvoje galėtume daugiau ir geriau nuveikti šeimų sielovadoje. Akivaizdu, kad mūsų vyskupijose šiuo metu tikrai buvo per mažai žvelgiama į išsiskyrusias, antrą kartą susituokusias šeimas. Nors taip pat akivaizdu, kad nėra lengva prisikviesti žmogų dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose, kuris atitolo dėl nereguliarios savo šeimos padėties, negalėjimo praktikuoti sakramentus.
Sinodo metu buvo aptarta ir Susitaikinimo sakramento, Šv. Komunijos priėmimo bei dvasinės Komunijos galimybės gyvenantiems kartu, tačiau be Santuokos sakramento. Šiandien dar anksti apie tai kalbėti, nes diskusijos parodė, kad čia reikalingos gilesnės teologinės studijos, reikia atsakingai peržvelgti visą bažnytinę tradiciją.
Bus matyti, ką ateityje nuspręs Sinodas, kokie bus Šventojo Tėvo dokumentai šiuo klausimu, nes Sinodas turi tik patariamąjį balsą, tolesni sprendimai priklauso nuo popiežiaus.
- Galbūt išgirdote naujų idėjų iš kitų šalių, regionų patirčių, ką galima būtų pritaikyti Lietuvos kontekste šeimų sielovadai?
- Manau, kad mums daug vilčių galėtų teikti mažos bendruomenės, kurių pasaulyje yra daug. Taip pat įvairūs judėjimai, įtraukiantys šeimas. Lietuvoje daugeliui katalikiškų šeimų tai būtų didelė atrama, pagalba gyventi tikėjime. Bendruomenės gali daug padėti tiek darnioms šeimoms, tiek ir išgyvenančioms sunkumus ar perėjusioms skyrybų procesą.
- Vyskupų Sinodo pabaigą vainikavo Pauliaus VI beatifikacija – šis popiežius žinomas ir kaip Vatikano II Susirinkimo užbaigėjas, ir reformų iniciatorius. Tai tam tikra simbolika Sinodo atžvilgiu. Kokių minčių parsinešate?
- Sekmadienį Romoje buvo ypač skaidrus dangus, tiek daug šviesos. Į Šv. Petro aikštę susirinko labai daug tikinčiųjų. Kalbant apie pal. Paulių VI buvo prisimintas vienas iš svarbių jo gyvenimo ir veiklos aspektų – tai buvo dialogo žmogus. Ši mintis man labiausiai ir įsirėžė į sąmonę bei širdį. Kalbant apie šeimų sielovadą ir šeimų aktualijas: tiek tarp sutuoktinių, tiek tarp šeimos narių, tiek tarp sielovadininkų ir šeimos – šalia Viešpaties malonės šis dialogo matmuo yra esminis.
Baigiant būtų galima pabrėžti, jog Vyskupų sinodas aiškiai parodė, kad bet koks blaškymasis, reformos vien dėl reformų nieko neduos. Tai ne tas kelias Bažnyčiai. Turime drauge eiti pasvertu, pamatuotu keliu, neatitrūkdami nuo ligšiolinės bažnytinės tradicijos, bet kartu atsižvelgdami ir gyvai reaguodami į naujas šiandienos aktualijas. Juk matome, kiek daug įvairių naujų sričių, kurios liečia šeimą, atsirado per pastaruosius kelis dešimtmečius, pavyzdžiui, gyvybės problematika. Šeimas liečiančių klausimų vis daugėjant, iššūkius turime priimti šios dienos dvasia, nebijodami ieškoti sprendimų, nebijodami atvirai diskutuoti, kaip ragino popiežius Sinodo pradžioje.
