Stojimai į universitetus sumažėjo, socialinių paslaugų agentūros uždaromos, o Čikagos valstybinių mokyklų sistemai teko skolintis, kad išgalėtų užbaigti šiuos mokslo metus. Ilinojus išsigimsta į kažkokią bananų respubliką – ir rengiasi brangiausiems rinkimams per visą valstijos istoriją.

Į pirminius demokratų rinkimus įsitraukė jau visas būrys kandidatų, užsimojusių mesti iššūkį respublikonui gubernatorius Bruce’ui Rauneriui. Tarp jų yra ir milijardierius J.B. Pritzkeris, kuris į savo kampaniją investavo $14 milijonų, nors iki pirminių rinkimų liko 9, o visuotinių – 15 mėnesių.

Ilinojaus finansų krizė turi neigiamų politinių pasekmių Rauneriui, nors jis ir daug investuoja į reklamą televizijoje ir internete bei automatinius informacinius skambučius – vien per 2016 metus į savo būsimos rinkimų kampanijos biudžetą Rauneris įnešė daugiau nei $50 milijonų. Šių metų kovo mėnesį Paulo Simono viešosios politikos instituto vykdytoje gyventojų apklausoje 58 procentai respondentų sakė gubernatorių vertinantys neigiamai. 2015-aisiais taip manančių buvo 32 procentai.

Rauneris, kuris yra vos vienas iš 5 respublikonų gubernatorių, vadovaujančių mėlynosioms valstijoms, visuotinai laikomas rinkimuose pažeidžiamiausiu politinį postą užimančiu pareigūnu šalyje.

Tyčiojantis iš Raunerio dėl biudžeto krizės, Pritzkerio kampanija sukūrė „Tik-tak Biudžeto laikroduką“ – laikrodžiu persirengusį veikėją, nešiną plakatu su užrašu, kiek dienų valstija neturi biudžeto, sekiojantį paskui Raunerį viešuose renginiuose. Šį penktadienį sueina 806 dienos. Tai precedento neturintis laikotarpis, kiek laiko valstija neturi einamojo biudžeto.

Biudžeto krizė prasidėjo nuo egoistiškos dviejų galingų žmonių akistatos: Raunerio ir demokrato Atstovų rūmų pirmininko Michaelo Madigano. Prieš Raunerį ir jo verslui palankias reformas nusistačiusios profesinės sąjungos suskubo palaikyti Madiganą, o aplink Raunerį susibūrė respublikonai, kuriems įgriso ilgus metus būti ignoruojamiems Madigano ir kurie džiaugėsi turėdami turtingą rėmėją savo rinkiminėms kampanijoms. Nė viena pusė nesiruošia užleisti savo pozicijų šiame visuotiniame politiniame kare. Išimtis yra demokratų kontroliuojamas Senatas, kuris bando eiti nors į kažkokius kompromisus ir nubalsavo už mokesčių padidinimą iki pavasario sesijos pabaigos gegužės 31 dieną.

Tiek Rauneris, tiek Madiganas tikėjosi, kad kita pusė nusileis. Nenusileido nė vienas. O tuo tarpu valstija skęsta skolose, išlaidų deficite ir sparčiai mažėjančiuose kredito reitinguose. Visai tikėtina, kad pirmoji Raunerio – per rinkimus besigyrusio savo derybiniais įgūdžiais ir tuo, kad žino, kaip išspręsti valstijos finansines problemas – kadencija baigsis taip jam nė karto ir nepriėmus biudžeto. Jei taip nutiktų, neapmokėtos valstijos sąskaitos peržengtų $20 milijardų, prognozuoja ekonomistai. Rauneriui tapus gubernatoriumi valstija turėjo neapmokėtų sąskaitų už $6 milijardus.

Štai palyginimui žvilgtelėkime į Kanzasą, kur respublikonų dominuojamas vietos kongresas neseniai visuotinai atšaukė respublikono gubernatoriaus veto, taip panaikindamas gubernatoriaus mokesčių apkarpymus ir sukurdamas $1,9 milijardo įplaukų į biudžetą. Įstatymų leidėjai supanikavo, kai valstija įsiskolino $900 milijonų – kas yra lašas jūroje, lyginant su Ilinojumi. Tačiau panika kamuoja retą Ilinojaus politiką. Greičiausiai dėl to, kad valstijos gyventojai irgi nedaro politikams jokios įtakos.

Ilinojus nuo seno kūrybiškai žiūrėjo į sąskaitų apmokėjimą. Ištisus dešimtmečius valstijoje buvo nedidinami mokesčiai, siekiant išlaikyti rinkėjų simpatijas. Tai reiškia, kad tuo metu augo skolos ir įsipareigojimai pensijų fondams.

Vietoj to, kad rimtai spręstų biudžeto reikalus, tiek Rauneris, tiek Madiganas kiša rekordines pinigų sumas į savo partijos atstovų rinkimines kampanijas, tikėdamiesi sustiprinti savo pozicijas Generalinėje asamblėjoje. Bet, pasak daugelio ekspertų, kaltinti tik Raunerį ir Madiganą reiškia supaprastinti krizę. Balsavimo teisę turi kiekvienas Generalinės asamblėjos narys, ne tik Rauneris ar Madiganas. Tačiau mūsų išrinkti politikai – nuo įtakingiausių iki eilinių – nedaro savo darbo ir nedirba valstijos interesų labui.