Olandas Antonas Corbijnas pirmiausia išgarsėjo muzikos žvaigždžių portretais – jo objektyvas fiksavo Tomą Waitsą, „Metallicą“, „Joy Division“, Davidą Bowie, „The Rolling Stones“, „U2“, Kurtą Cobainą, Milesą Davisą. Vėliau sekė ne vieną apdovanojimą susirinkę muzikiniai klipai, o 2007 m. pasirodė pirmasis pilno metražo filmas „Kontrolė“, pasakojantis grupės „Joy Division“ vokalisto Iano Curtiso biografiją. 2010 m. žiūrovus pasiekė „Amerikietis“ su George’u Clooney‘iu. „Labiausiai ieškomas žmogus“ – trečiasis A. Corbijno režisūrinis darbas, pastatytas pagal to paties pavadinimo Johno le Carré romaną.
- „Labiausiai ieškomas žmogus“ yra trečiasis Jūsų filmas. Šiuo metu kuriamas ketvirtasis. Jūsų profesinė raida stebina tuo, kad tapote ne operatoriumi, o režisieriumi.
- Režisūra iš tiesų yra pasaulis, visiškai priešingas fotografijai. Kadrą dažniausiai fiksuoju intuityviai ir greitai– Mileso Davido arba Davido Bowie’io portretams man prireikė vos penkių minučių. Gali būti, kad kitais atvejais jos netgi prailgtų. Tuo tarpu režisierius privalo tiksliai planuoti – juk krūvai žmonių reikia žinoti, ką jie turės daryti. Taip pat iškyla didelė grėsmė, kad po pusantrų metų darbo iš filmo neišeis nieko gero, ar, mažų mažiausiai, nieko ypatingo.
Režisūra atima ne tik daugiau laiko. Norint pastatyti savo kūrinį, savo filmą, reikia įdėti neįtikėtinai daug pastangų. Ši sąlyga išryškino tokias mano charakterio savybes, kurių nemaniau turintis – nebegaliu sau leisti būti intravertu. Norėdamas, kad filmas būtų toks, kokį jį įsivaizduoju, kiekvieną dieną privalau greitai ir teisingai spręsti kylančias problemas.
- Kodėl nusprendėte filmuoti Hamburge?
- Iš dalies todėl, kad čia vyksta Johno le Carré romano veiksmas. Be to, man labai patinka Hamburgas ir jo uostas. Užaugau netoli Roterdamo, stambiausio Hamburgo konkurento. Uostai įdomūs tuo, kad nuolat patiria aplinkos įtaką. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Hamburge niekas nefilmuoja. Tai fantastiška! Viskas, ką rodau, žiūrovui yra neatrasta žemė. Priešingai nei filmuojant Paryžiuje, Niujorke arba Amsterdame, apie kuriuos kiekvienas jau turi susikūręs tam tikrą vaizdinį. Apie tai kalbėjausi net su Wimu Wendersu, pastačiusiu čia nuostabų filmą. Jis taip pat to nesupranta.
- Kas čia yra tokio gražaus?
- Šiaurietiška šviesa. Ji nuostabi. Žaliai ruda – rudens spalvos.
- Spalvos čia labai šaltos, netgi geltona.
- Nemėgstu šiltų spalvų. Be to, šaltos spalvos šiame filme tampa kintančio, vis greičiau ir radikaliau skylančio pasaulio metafora. Mes įžengėme į žmogiškumo rudenį. Tai gali skambėti pesimistiškai, o aš tikiuosi, kad esu neteisus, tačiau tam tikri sprendimai, kuriuos priimame po rugsėjo 11-osios, nedaro pasaulio geresne vieta.
- Ar lankėtės Hamburge dar prieš 2001 m. rugsėjo 11-ąją?
- Taip, 9-ajame dešimtmetyje su naujosios vokiečių bangos grupe „Palais Schaumburg“ nufilmavau ir sumontavau savo seniausią muzikinį klipą. Hamburge fotografavau „Depeche Mode“ ir Leonardą Coheną, o 1996 m. „Deichtorhallen“ buvo surengta didelė mano paroda.
- Ar pajutote, kad po rugsėjo 11-osios miestas būtų pasikeitęs?
- Ne, nė truputėlio.
- Vadinasi, Jūsų filmo anonsas tėra fikcija? Jame sakote, kad po to, kai Mohammedas Atta čia veikiausiai pasiruošė teroro išpuoliui, mieste vyrauja nuolatinė parengtis.
- Saugumo situacija ir slaptųjų tarnybų darbas pasikeitė. Tačiau tai, ką Jūs minite, vyksta užkulisiuose ir priešais ekranus – idant neišsirutuliotų dar viena panaši istorija.
- Ar Murato Kurnazo kančios istorija paveikė Jūsų režisūrinius sprendimus?
- Visų pirma ji paveikė Johną le Carré, savo knyga norėjusį pastatyti paminklą ir Kurnazui. Jos veiksmas vyksta Busho eroje – jos metais prasidėjo daugybė vyksmų, kuriuos matome šiandien. Šiaip ar taip, istorijos branduolys liko ne mažiau aktualus – jis kalba apie valdžią, neva saugančią, tačiau iš tiesų inkasuojančią mūsų pilietines teises.
- Savo filme nė nebandote vengti pesimizmo.
- Ne. Nenoriu daug pasakoti apie filmo pabaigą, tačiau ji buvo pasirinkta labai sąmoningai – noriu, kad iš kino teatro išeitumėte persmelkti tam tikro jausmo.
- Politiniai klausimai jums apskritai artimi?
- Nekenčiu politikos. Pažįstu politikų, Tony Blairą ir Billą Clintoną, tačiau remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad politikoje esi labai greitai pajungiamas svetimiems tikslams – netgi būdamas fotografas. Dėl šios priežasties stengiuosi laikytis nuo jos atokiau. Savo darbais bandau skleisti tam tikrą grožį. Juo vadinu tai, kas šiek tiek prablaivo žmones. Toks grožis gali paskatinti mus kelti svarbius klausimus.
