Ar įmanoma Čikagos merui atsitiesti politiškai, nepaisant ant bankroto slenksčio atsidūrusios valstybinių mokyklų sistemos bei susišaudymų ir žmogžudysčių skaičiaus, neregėto nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio? Jei taip, tai Rahmas Emanuelis tai padarė 2016-aisiais.
Pasmerktas politinei mirčiai dėl plačiai nuskambėjusio Laquano McDonaldo skandalo ir to, kaip jis sprendė šį reikalą, Emanuelis ėmėsi siautulingos metus trukusios kampanijos, kuria siekė atgauti prarastą visuomenės pasitikėjimą ir paramą. Panašu, kad jam pavyko: viešasis diskursas iš diskusijos, ar jam reikėtų atsistatydinti, pavirto į svarstymus, ar jis sieks trečiosios kadencijos.
Praėjusius metus meras pradėjo išdalindamas $5,5 milijono reparacijų 57-ioms Jono Burge policijos kankinimų eros aukoms. Eiliniams policijos pareigūnams atsidūrus po federalinio tyrimo padidinamuoju stiklu, Emanuelis iš jų tarpo išrinko naują policijos vadą, kuris į šias pareigas net nepretendavo, taip tikėdamasis pakelti pareigūnų dvasią.
Eddie Johnsonas pakeitė nušalintą policijos vadą Garry McCarthy po to, kai Emanuelis atmetė visas policijos valdybos, po paieškos nacionaliniu mastu pateiktas kandidatūras. Tuomet meras įtikino Miesto tarybą apeiti taisykles ir patvirtinti jo pasirinkimą.
Emanuelis taip pat panaikino Nepriklausomą policijos priežiūros tarnybą (Independent Police Review Authority, IPRA) ir ėmėsi pirmųjų žingsnių kuriant naują ir geriau finansuojamą policijos pareigūnų atskaitomybės sistemą. Žmogžudysčių skaičiui augant ir numanant, kad Čikagos policijos tyrimą atliekantys federaliniai agentai tikrai pareikalaus padidinti policijos pajėgas, Emanuelis pažadėjo užpildyti šimtus tuščių darbo vietų ir dar papildomai nusamdyti 970 pareigūnų – kur kas daugiau nei reikia įprastam darbo jėgos praradimui kompensuoti.
Tačiau šis dvejų metų trukmės pareigūnų samdymo suaktyvėjimas tik sugrąžins išretėjusias policijos gretas iki tokio lygio, kokį Emanuelis paveldėjo iš savo pirmtako. Vis dėlto, tai yra progresas Emanueliui, kuris nesėkmingai kovodamas su gaujų nusikalstamumu iki šiol pasikliovė policijos viršvalandžiais, kasmet papildomai kainavusiais $116 milijonų.
Nesiliaujantis kraujo praliejimas mieste tapo dominuojančia tema 2016-aisiais ir privertė Emanuelį suorganizuoti svarbią kalbą, kurios pagrindinė tema buvo kova su nusikalstamumu ir kurioje jis pristatė $36 milijonų vertės, 3 metų trukmės mentorystės programą, turinčią tapti šios kovos pagrindu. Programos tikslas yra kiekvienam iš 7 200 aštuntos, devintos ir dešimtos klasių berniukų, gyvenančių dvidešimtyje pačių smurtingiausių Čikagos rajonų, suteikti po mentorių.
Meras taip pat pasinaudojo rekordiniu mokesčių priemokos pertekliumi, kad užkirstų kelią eiliniam mokytojų streikui, bei rado finansavimo šaltinius visiems keturiems miesto darbuotojų pensijų fondams (primename, kad ankstesnį jo bandymą spręsti pensijų klausimą sustabdė Ilinojaus Aukščiausiasis teismas). Jis taip pat sutarė su stambiosiomis oro linijomis statyti naują palikimo ir nusileidimo taką O’Hare oro uoste ir atnaujinti tarptautinį terminalą.
Politiškai nusilpus Emanueliui, miesto tarybos nariai visus metus demonstravo pavienes nepriklausomybės apraiškas. Į tai Emanuelis sureagavo tuo, kas neretai yra laikoma geriausia gynyba – puolimu.
Jis rengė dažnus individualius susitikimus su tarybos nariais, pakvietė 16 komitetų pirmininkų vakarienės ir pavedė savo administracijai apkrauti miesto tarybą posėdžiais už uždarų durų svarbiais klausimais. Nauja ir labiau į bendradarbiavimą nukreipta strategija padeda Emanueliui užsitikrinti palaikymą priimant kontroversiškus nutarimus dėl automobilių ir būstų dalijimosi industrijos reglamentavimo; 29,5 proc. mokesčio vandens ir nuotėkų tvarkymo sąskaitoms (surinktos lėšos keliaus į pensijų fondus) ir $8,2 milijardo biudžeto, kuris buvo priimtas vienbalsiai.
Kai „New York Times“ apklausa atskleidė mero nepopuliarumą tarp juodaodžių rinkėjų, Emanuelis dėl to apkaltino „40 metų“ mažintas investicijas ir atiminėtą kapitalą iš Čikagos pietinės ir vakarinės dalies ir pasišovė nutraukti šią aplaidumo tradiciją.
Emanuelis pradėjo nuo skurdaus Englewood rajono, kuriame rugsėjį duris atvėrė nauja „Whole Foods“ parduotuvė. Projektas tapo įmanomu dėl $11 milijonų subsidijos teritorijos paruošimui ir viešųjų erdvių aplink parduotuvę sutvarkymui. Englewoodui taip pat pažadėta nauja vidurinė mokykla, kuri konsoliduos 4-6 dabartines apytuštes pietinės miesto dalies mokyklas. Jis taip pat nusamdė „Čikagos urbanistinės lygos“ prezidentę Andrea Zopp vicemere ir vyriausiąja gyvenamųjų rajonų vystymosi vadove už $185,004 metinį atlyginimą.
Kiti mero pasiūlymai: visa eilė skatinimo programų, skirtų gerinti mažumų įdarbinimą ir kitokį užimtumą; $100 milijonų skyrimas mažinti finansavimo atotrūkį tarp miesto centro ir kitų vietų; bei taip vadinamas Robino Hudo projektas, suteikiantis galimybę statybų sektoriui miesto centre statyti didesnius ir aukštesnius pastatus su sąlyga, kad pelną šie pasidalins su skurdo kamuojamais rajonais.
Lemtingas posūkio taškas 2016-aisiais buvo griežta 190 puslapių mero paskirtos Policijos atskaitomybės darbo grupės ataskaita, kurioje IPRA buvo pavadinta „absoliučiai neveiksnia“, išvadose buvo raginama ją naikinti, o taip pat pasmerkta kolektyvinio derėjimosi sutartis su policijos profsąjunga, kuri, pasak ataskaitos rengėjų, „tylos kodą pavertė oficialia politika“.
Emanuelis iš pradžių buvo nusistatęs prieš IPRA naikinimą (kaip ir prieš raginimą didinti policijos pajėgas), tačiau, jam persigalvojus, po mėnesius trukusių derybų su svarbiausiais žaidėjais, miesto taryba patvirtino pirmąsias dvi Emanuelio policijos veiklos priežiūros reformos dalis: IPRA pakeisiančią civilinę policijos atskaitomybės valdybą ir generalinio inspektoriaus pavaduotoją visuomenės saugumo klausimais, kuris turės atlikti policijos darbo auditą, pateikti rekomendacijas ir prižiūrėti atskaitomybės sistemą.
Sudėtingos derybos su vis labiau ragus demonstruojančia miesto taryba pasirodė esanti nauja norma: net Emanuelio planas padidinti leistiną rūkyti amžių nuo 18 iki 21 m. buvo priimtas po netrumpų derybų ir kompromisinių susitarimų.
Nepaisant tokio savotiško politinio prisikėlimo, Emanuelis 2016-aisiais patyrė ir nesėkmių.
Jam teko prisipažinti darbo reikalais naudojus privačią elektroninio pašto paskyrą ir paviešinti beveik 3 000 tokių laiškų, taip nutraukiant teisinių mūšių maratoną, tapusį priešprieša jo pažadui užtikrinti administracijos „skaidrumą“.
Atkakli „Parkų draugų“ organizacijos opozicija užkirto kelią mero planui suteikti kino industrijos magnatui George’ui Lucasui 17 akrų teritoriją ežero pakrantėje netoli „Soldier Field“ stadiono interaktyviam muziejui statyti. Lucasui nusprendus atsisakyti planų Čikagoje statyti muziejų, miestas prarado $743 milijonus privačių investicijų lėšų, kurios būtų tapusios didžiausia filantropine dovana miesto istorijoje.
Ilinojaus gubernatoriaus ir įstatymų leidėjų kaktomuša bei niekaip nepriimamas valstijos biudžetas reiškė, kad Čikaga tikrai negaus paramos pensijų finansavimui ir Čikagos valstybinių mokyklų gelbėjimui. Trys respublikonų balsai padėjo Emanueliui užsitikrinti absoliučią daugumą ir atšaukti Raunerio veto, kuriuo šis norėjo atmesti nutarimą, suteikiantį Čikagai papildomus 15 metų priartėti prie 90 procentų policijos ir ugniagesių pensijų fondų finansavimo.
Tačiau vėlesnis Raunerio veto, kuriuo jis atmetė nutarimą, suteikiantį CPS $215 milijonų vertės pensijų įmokų, jau įskaičiuotų į švietimo srities biudžetą, panaikintas nebuvo, tad Čikagai dabar gresia rimta krizė, kurią išspręsti reikia per 2017-uosius.
Sunku net įsivaizduoti, kad kažkada Emanuelis ir Rauneris buvo artimi draugai, mokyklų reformos sąjungininkai, atostogų kompanionai ir verslo partneriai, drauge uždirbę milijonus.
Stulbinanti Donaldo Trumpo pergalė prieš Hillary Clinton merui kainavo jo kadaise galingą užnugarį šalies sostinėje, o Čikagai kainuos šimtus milijonų dolerių, net jei Trumpas ir atsisakys savo grasinimo nutraukti federalinį finansavimą miestams, tapusiems nelegalių imigrantų prieglobsčių (t.y. tiems, kurie laikosi politikos apsaugoti nedokumentuotus imigrantus, nepersekiodami jų vien už tai, kad šie pažeidė federalinius imigracijos įstatymus, nelegaliai atvykę arba pasilikę šalyje).
Tai buvo ne vienintelis rinkiminio sezono smūgis Čikagos merui. Pirminių rinkimų metu demokratų kandidatas Bernie Sandersas pakrikštijo jį Volstrito marionete, uždariusia 50 valstybinių mokyklų ir ilgiau nei metus slėpusia vaizdo įrašą su McDonaldo nužudymu.
WikiLeaks išviešintame demokratų rėmėjo elektroniniame laiške Hillary Clinton kampanijos pirmininkui Johnui Podestai buvo rašoma, kad kandidatei į prezidentus reikia „skubiai ir aiškiai“ atsiriboti nuo Emanuelio.
Akmuo į Emanuelio daržą buvo mestas ir Nacionalinėje demokratų konvencijoje, kai 10 minučių trukmės reportaže apie Obamos pasiekimus Emanuelis buvo pavaizduotas kaip viską apskaičiuojantis pesimistas, į kurio patarimus, kovojant už Obamacare, atsižvelgta nebuvo.
Nepaisant visų praėjusių metų Emanuelio pakilimų ir nuosmukių (pirmųjų buvo daugiau), visiems jo pasiekimams koją kiša mieste siautėjantis smurtas. Praėjusius metus Čikaga užbaigė su 780 žmogžudystėmis ir daugiau nei 3 500 susišaudymų.
Matyt dėl to, paprašytas įvertinti savo paties darbą 2016-aisiais, Emanuelis daugiausiai kalbėjo apie kovą su smurtu.
„Pavyko nuveikti labai daug. Mes padarėme svarbių darbų miesto labui. Tačiau 2017-aisiais norėtųsi pamatyti kai ką kito. Ne kitokias pastangas, o kitokius tų pastangų rezultatus labiausiai nuo smurto nukentėjusiose bendruomenėse“, – sakė meras.
Pabrėždamas, kad Čikaga lyderiauja tarp didžiųjų miestų pagal „skurdo mažėjimą“, meras pridūrė: „Norėčiau panašiai matyti ir smurto sumažėjimą“.
