Frida Kahlo ir Diego Rivera
Neseniai laikraštyje „The Telegraph“ išspausdinta esė, pavadinta „Slapti didžiųjų dailininkų mylimųjų gyvenimai“ prasideda taip: „Tiek ilgai, kiek žmogus tapo, jis (ir tai paprastai yra „jis“) tapo savo mylimąsias“.
Meno entuziastus jau seniai žavi už jų mėgstamiausių kūrinių slypintys tapytojų gyvenimai, o ypatingai – sudėtingas santykis tarp menininkų ir juos įkvėpusių mūzų. Tačiau, kai mes galvojame apie dailininkus ir jų mūzas, sunku negalvoti apie juos kaip apie vyrą tapytoją ir moterį mūzą. Nepaisant to, per praėjusius šimtmečius moterys dailininkės taip pat aktyviai dirbo šalia savo kolegų vyrų, kovodamos su lytine diskriminacija, kad sukurtų gilų ir asmenišką meną.
Nors daugumos artisčių gyvenimai buvo praturtinti meile ir santykiais su vyrais tapytojais, gali būti sunku rasti šių menininkių mylimuosius, draugus ir mūzas. Pavyzdžiui, draudimas moterims tapytojoms piešti nuogus modelius, galiojęs nuo Renesanso iki XX a. pradžios, reiškė, kad, nepaisant nesuskaičiuojamos gausybės muziejus užpildžiusių moteriškų aktų, erotiškas moterų menininkių žvilgsnis į vyrišką kūną buvo laikomas griežtoje paslaptyje.
Kai kurios garsios menininkės, tokios kaip Eunice Golden ar Sylvia Sleigh, siekė pakeisti tipišką tapytojo ir jo modelio lyčių dinamiką. Tačiau kitoms moterims meno istorijoje, santykis tarp moters dailininkės ir vyro mūzos neretai buvo kur kas subtilesnis, paslėptas už drobės ir retai kada atvirai vaizduojamas. Meilės istorijos, kankinantys romanai ir kūrybiškai vaisinga mentorystė užpildė jų gyvenimus ir leido joms sukurti vienus geriausių savo darbų. Žemiau tyrinėsime santykius tarp tokių menininkių ir vyrų, kurie jas provokavo, mylėjo ir įkvėpė kurti.
Eunice Golden ir jos modeliai
Tapytojai Eunice Golden, kuri į meno pasaulio viršūnę iškilo 7-ame dešimtmetyje, vyro tapytojo ir moters mūzos dinamikai trūko pokyčių. „Moteriški aktai amžių amžius buvo vyriškų poreikių, fantazijų ir troškimų objektas“, - yra sakiusi Golden.
Ribas sugriovusioje paveikslų serijoje „Vyriški kūnai“ (1968-1980 m.), Golden atsigręžė į vyrus ir nupiešė savo modelius erotinėse kompozicijose, kurios, praėjus net ir keliems dešimtmečiams, vis dar turi galios apstulbinti. Pačiai Golden vyriškos figūros tapymas buvo būdas išreikšti savo moterišką išsivadavimą.
„Aš norėjau rasti savo būdą mesti iššūkį visuomenėje įsišaknijusioms ideologijoms ir papročiams. Mano mūzos buvo mano draugai vyrai, kurie man pozavo ir palaikė mano darbą“, - prisiminė ji.
Berthe Morisot ir Eugene‘as Manet
Berthe Morisot, tapytoja impresionistė, įkvėpimo sėmėsi iš ne ko kito, kaip garsiosios brolių Edouardo ir Eugene‘o Manet poros. Morisot susipažino su Edouardu Manet 1868 m., būdama 27-erių, praėjus ketveriems metams po to, kai pirmą kartą Paryžiaus parodose pradėjo rodyti savo kūrinius. Tuo laiku ji jau priklausė greitai kylančiam impresionistiniam judėjimui, ir įtraukė Manet į jo sūkurį, kur jiedu susibičiuliavo su Degas, Renoiru ir kitais meno pasaulio šviesuliais. 1874 m. ji ištekėjo už Eugene‘o Manet, Edouardo brolio, kuris taip pat buvo tapytojas. Jos santykiai su abiem broliais rėmėsi tvirta draugyste ir abipusiu kūrybiniu įkvėpimu. Morisot neretai piešdavo savo namų aplinką, kūriniuose kaip modelius panaudodama Eugene‘ą ir jų dukterį Julie.
Leonora Carrington ir Maxas Ernstas
„Aš neturėjau laiko būti kieno nors mūza... Buvau pernelyg užsiėmusi maištaudama prieš savo šeimą ir mokydamasi būti menininke“, - 1983 m. rašė Leonora Carrington, tarpukario Europos siurrealistų rate iškilusi dailininkė, piešusi savo garsiuosius į sapną panašius paveikslus. 1937 m. viename Londone vykusiame pobūvyje ji susipažino su dailininku Maxu Ernstu. Pora 1938 m. kartu apsigyveno Provanse, o 1939 m. ji nutapė pavergiantį savo mylimojo portretą. Antrojo pasaulinio karo metais juos ėmė persekioti karo šmėkla, kuomet 1941 m. Ernstą suėmė Gestapas, o Carrington pabėgo į Madridą, kur patyrė nervinį išsekimą. Nors mylimieji po karo surado vienas kitą, Ernstas jau buvo vedęs kitą moterį ir jų santykiai nutrūko.
Nan Goldin ir „Brianas“
Fotografė Nan Goldin pavadino savo pirmąją knygą „Baladė apie seksualinę priklausomybę“ (1986 m.), „dienoraščiu, kurį ji leido skaityti kitiems“. Garsioji nuotraukų kolekcija sukūrė jos laukinio gyvenimo kroniką ir vaizdavo 8-ojo dešimtmečio Niujorko punk ir drag scenas – tokią estetiką, kuria kritikai pavadino „heroino prašmatnybe“. Tačiau savo knygoje Goldin taip pat nutapė ir kankinantį santykį su vyru, pavadintu vien tik „Brianu“. Nuotraukoje „Nan ir Brianas lovoje“ tamsi sepijos šviesa įrėmina porą, kurių kūno kalba rodo tarp jų augančią atskyrą. Goldin į kolekciją taip pat įtraukė nuotrauką, kuri atskleidė galutinę jų išsiskyrimo priežastį: galingą portretą „Nan, praėjus mėnesiui po sumušimo“ – iš arti nufotografuotą jos žiauriai sumušto veido nuotrauką šeiminio smurto atvaizde – smurto, kuri Goldin pavertė nepamirštamu menu.
Frida Kahlo ir Diego Rivera
Vienos garsiausių Meksikos dailininkių Fridos Kahlo ir lygiai tokio pat žymaus tapytojo Diego Riveros santykiai buvo atvirai audringi. Jiedu susituokė 1929 m., kai Kahlo tebuvo 22-eji, o Riverai – 42 m. Pastarajam ši santuoka buvo trečioji. Fridos motina nepalankiai žiūrėjo į dukters pasirinkimą, ir ne kartą jų porą vadino „dramblio ir karvelio“ sąjunga.
Tolimesni jų santykiai apėmė kūdikio netektį, abipusę neištikimybę, skyrybas, pakartotines vedybas ir neįtikėtiną kiekį meno. 1931 m. Kahlo nutapytame judviejų portrete Riveros bruožai yra smulkiai detalizuoti, tačiau jo žvilgsnis išlieka nutolęs, nepažinus – galima užuomina apie sudėtingus santykius tarp menininkės ir jos mūzos.
Florine Stettheimer ir Marcelis Duchampas
Florine Stettheimer, gimusi turtingoje šeimoje 1871 m., praleido savo gyvenimą tarp Niujorko meno elito bei keliaudama po tokias šalis, kaip Italija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija ir Šveicarija, kur mokėsi meno.
Salonuose, kuriuos ji ruošdavo kartu su savo dviem seserimis, Carrie ir Ettie, susirinkdavo tokie svečiai kaip Georgia O’Keeffe ir Gertrude Stein. Bėgant metams, Stettheimer užmezgė stiprią draugystę su prancūzų menininku Marceliu Duchampu, ir nutapė kelis garsius jo portretus, kuriuos įkvėpė troškimas ištyrinėti androginiškumą bei lyčių sudvejinimą, bei rašė apie jį satyrinę poeziją.
Marina Abramovič ir Ulay‘jus
Marina Abramovič yra legendinė performanso menininkė, gimusi Belgrade 1946 m. 8-ojo dešimtmečio pradžioje ji pradėjo vaidinti Jugoslavijoje ir greitai pavergė viso pasaulio meno gerbėjus. Jos darbai tyrinėja santykius tarp vaidintojo ir jo publikos, kūno ribas ir žmogaus proto galimybes. Aktyvi jau daugiau nei tris dešimtmečius, Abramovič yra meiliai vadinama „performanso meno močiute“.
1976 m. ji susipažino su kitu vaidybos virtuozu Ulay‘jumi (Uwe Laysiepenu), ir jiedu ėmė bendradarbiauti kūrybiškaibei romantiškai. 1988 m. pora išgarsėjo, kai oficialiai nutraukė savo santykius performansu „Didžiosios sienos ėjimas“, kai kiekvienas jų nuėjo daugiau nei 1 500 mylių palei Didžiąją Kinijos sieną, susitikdami jos viduryje, kad pasakytų vienas kitam „sudie“.
Sylvia Sleigh ir Lawrence‘as Alloway
Sylvia Sleigh buvo svarbi Niujorko feministinio meno pasaulio dalis 7-ame ir 8-ame dešimtmečiais. Kaip ir Eunice Golden, Sleigh išgarsėjo savo atvirais ir dažnais vyriškų aktų paveikslais, sąmoningai siekdama supurtyti vyro tapytojo ir moters mūzos dinamiką, kuri tuo laiku dar buvo giliai įsišaknijusi meno pasaulyje. 1973 m. ji nutapė „Turkišką pirtį“, Jeano Auguste‘o Dominique-Ingreso 1862 m. to paties pavadinimo paveikslo perdirbinį, kuriame nuogus pavaizdavo vyrus, o ne moteris. Šiam paveikslui pozavę vyrai modeliai buvo žymūs modernaus meno kritikai, įskaitant jos antrąjį vyrą, britų meno kritiką Lawrence‘ą Alloway.
Sigrid Hjertén ir Isaacas Grünewaldas
Sigrid Hjertén, viena svarbiausių Švedijos modernizmo tapytojų, greičiausiai niekuomet nebūtų užkopusi į savo šlovės viršūnę, jei nebūtų sutikusi savo vyro, švedų ekspresionisto Isaaco Grünewaldo. Grünewaldas iškart pamatė milžinišką joje slypėjusį potencialą, kai pirmą kartą sutiko Hjertén 1909 m., ir įtikino ją mokytis Paryžiuje pas Henri Matisse‘ą, kuris buvo paties Grünewaldo mokytojas. Pora susituokė 1911 m. ir drauge atgabeno modernizmą į Švediją. Grünewaldas, nuolatinis Hjertén meno objektas, paskatino ją tyrinėti tokias temas, kaip jos - menininkės, žmonos ir motinos - vaidmenų sankirta, bei frustracijos būnant moterimi menininke vyrų dominuojamame XX a. pradžios meno pasaulyje.
Marie Laurencin ir Guillaume‘as Apollinaire‘as
Marie Laurencin buvo viena iš vos kelių kubizmo tapytojų, išgarsėjusių Prancūzijoje XX a. pradžioje, ir priklausiusi tiems patiems menininkų ratams, kaip ir Pablo Picasso bei Francis Picabia. 1907 m. ji užmezgė audringą romaną su jausmingumu pagarsėjusiu poetu Guillaume‘u Apollinaire‘u, kuris sukūrė terminą „siurrealizmas“. Jų romanas tęsėsi iki 1913 m., o savo garsiame paveiksle „Grupė menininkų“, ji vaizduoja Picasso, save, Fernande‘ą Olivierį ir Apollinaire‘ą, kurio svajingas žvilgsnis, atplėštas nuo jo rankose esančios knygos, susirakina su stebėtojo.
