Demokratų kandidatas Bernie Sandersas atnaujino diskusijas dėl sveikatos apsaugos, paragindamas Ameriką priimti sistemą, labiau panašią į tas, kurias naudoja kitos turtingos šalys. Sekmadienio vakaro demokratų debatuose Flinte, Mičigane, jis pasakė: „Kai mes kalbame apie Europą ir jos pliusus bei minusus, yra vienas dalykas, kurį jie daro gerai ir kurį mes turėtume atkartoti: tai garantuota sveikatos priežiūra visiems žmonėms.“
Jis pažymėjo, kad nors JAV yra vienintelė išsivysčiusi šalis Žemėje, negarantuojanti savo žmonėms teisės į sveikatos priežiūrą, mes jai per capita išleidžiame kur kas daugiau nei JK, Prancūzija ir kitos šalys. Sanderso teigimu, jis nori sukurti tokią sveikatos apsaugos sistemą, kokią turi kitos turtingos šalys ir kuri užtikrintų geresnius rezultatus už mažesnę kainą negu mokame dabar. Nors kandidatas savo planą vadina „Medicare for All“ („Medicare visiems“), tai apgaulingas terminas. Kaip išsiaiškinsime, jo pasiūlymas skiriasi nuo Medicare kai kuriais svarbiais atžvilgiais. Jis taip pat skiriasi ir nuo kitų šalių sistemų, kuriomis jis taip žavisi.
Liberalai Sanderso planą vadina „vieno mokėtojo“ sistema. Tai tiesa tuo atžvilgiu, kad „Medicare for All“ būtų sistema, kurios rėmuose viena federalinė agentūra tiesiogiai teiktų visiems sveikatos apsaugos tiekėjams lėšas iš vyriausybės biudžeto. Tačiau dauguma geriausių sveikatos apsaugos sistemų kitose šalyse šia prasme nera vieno mokėtojo sistemos. Tačiau užteks tos terminologijos. Pažvelkime į Sanderso kritikus – tiek konservatorius, tiek liberalus. Ką sako jie?
Konservatoriai tiki mitais
Daugybė konservatorių yra įsitikinę, ar bent jau apsimeta esą įsitikinę, kad JAV jau turi geriausią pasaulyje sveikatos priežiūros sistemą, ar bent jau turėjo iki „Obamacare“ įvedimo. Taip tvirtino tiek Senato lyderis Mitchas McConnellas, tiek buvęs Atstovų rūmų pirmininkas Johnas Boehneris. Prieš šaliai priimant Prieinamos sveikatos priežiūros aktą (ACA), Harvardo universiteto apklausa atskleidė, kad net 68 proc. respublikonų (bet tik 32 proc.) demokratų manė, jog JAV sveikatos priežiūra yra geriausia pasaulyje. Konservatoriams ypač patinka pabrėžti, kad Jungtinėse Valstijose gydėsi tokie pasaulio lyderiai, kaip buvęs italų ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, amžinatilsį Jordanijos karalius Husseinas ar Irano šachas. Deja, mokslas tokio optimistinio poržiūrio nepalaiko. Vienas detaliausių pastarojo meto išsivysčiusių šalių sveikatos priežiūros sistemų lyginamųjų tyrimų, kurį atliko „Commonwealth Fund“, atskleidė, kad iš 11-os vertintų sistemų JAV užima paskutinę vietą, nepaisant to, kad išleidžia daugiausia vienam gyventojui tenkančių lėšų sveikatos apsaugai.
Antras populiarus konservatorių įsitikinimas yra tas, kad europietiška sveikatos apsauga žemesnes išlaidas pasiekia apribodama teikiamas paslaugas, kas būtų nepriimtina amerikiečiams. Tuo įsitikinęs ir respublikonų kandidatas Tedas Cruzas, kuris neseniai pareiškė: „Socializuota medicina yra tragedija. Ji neveikia. Pažiūrėkite į šalis, kurios įvedė socializuotą mediciną – jos neišvengia paslaugų apribojimo.“
Daugelis šių kritikų kaip pavyzdį pasitelkia Kanadą, atkreipdami dėmesį, kad mūsų kaimynai ilgiau laukia sveikatos paslaugų negu amerikiečiai. Tačiau mitą ir vėl sugriauna „Commonwealth Fund“: nors JAV 11 šalių reitinge užima paskutinę vietą, Kanada yra priešpaskutinė, būtent dėl minėtojo paslaugų ribojimo. Tačiau Europos šalys nuo šios negandos nekenčia.
Palyginkime: 38 proc. kanadiečių gydytojų sakė, jog jų pacientams buvo sudėtinga gauti prieigą prie tokių specializuotų paslaugų kaip MRT, palyginus su 23 proc. JAV ir 3 proc.Šveicarijos gydytojų. 18 proc. medikų Kanadoje taip pat pranešė, jog jų pacientai turėjo laukti kelis mėnesius iki neskubių operacijų, palyginus su 7 proc. JAV ir 1 proc. Nyderlandų medikų. Tokiu būdu, lyginti JAV su Kanada yra tas pats, kas lyginti netobulą sistemą su dar netobulesne. Dauguma turtingų Europos šalių reitinge pasirodo kur kas geriau nei jų kolegės iš Šiaurės Amerikos, kai kalba pasisuka ties sveikatos paslaugų laukimu ir jų apribojimu, ir vis tiek tam išleidžia mažiau pinigų.
Nors Amerikoje paslaugų laukti ilgai nereikia, mūsų sistema aktyviai praktikuoja kitokio tipo vartotojų atsijojimą. Palyginti nedaug privačių draudėjų suteikia nemokamą prieigą prie plataus spektro medicinos centrų, vaistų ir paslaugų. Dauguma viduriniosios klasės naudojamų draudimo planų savo vartotojams siūlo tik siaurą ratą ligoninių ir gydytojų, į kuriuos jie gali nemokamai kreiptis. Tuo tarpu draudimo neturintys asmenys dėl aukštų kainų neretai gali kreiptis tik pačių būtiniausių paslaugų. Tą patį vėlgi patvirtina „Commonwealth Fund“ tyrimas, kuris skelbia, jog net 37 proc. amerikiečių sakė atsisakę kokio nors tyrimo ar gydymo, sirgdami nesikreipę pas gydytoją ar nepirkę išrašytų vaistų dėl didelių kainų – tai buvo aukščiausias procentas tarp visų šalių. Dar 28 proc. amerikiečių sakė, jog jų draudimo bendrovė atsisakė sumokėti ar sumokėjo mažiau nei buvo tikėtasi už jų gautą gydymą, palyginti su 3 proc. Norvegijoje ir Švedijoje.
Liberalai nusitaiko į išlaidas
Priešingai nei konservatoriai, liberalai kritikai iš esmės palaiko Sanderso planą, tačiau kritikuoja jo kainą. Kol kas didžiausią viešą kritiką jam pažėrė Kennethas Thorpe‘as iš Emory universiteto. Jo teigimu, Sanderso planą realizuoti kainuotų dvigubai daugiau negu tikina kandidatas, o 71 proc. namų ūkių nuo to tik nukentėtų, kai padidėtų mokesčiai, kurių reiktų finansuoti Sanderso pasiūlymą. Tačiau Thorpe‘as Sanderso planą vertina labai tiesiogiai, priešingai negu iš tiesų veikia europietiškos sveikatos apsaugos sistemos.
Amerikiečiai – ir Thorpe‘as – atrodo tvirtai įsitikinę, jog Europoje už viską moka vyriausybė, kuri savo gyventojams nemokamai suteikia platų spektrą paslaugų. Tai ne visuomet yra tiesa. 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) išplatino tyrimą, kuris parodė, kad nors kitos turtingos demokratinės šalys sveikatos apsaugą apmoka labiau nei JAV, jų vyriausybės jokiu būdu nemoka už viską. Bendra Europos vyriausybių apmokamų sveikatos apsaugos išlaidų dalis varijuoja nuo 75 proc. Šveicarijoje iki beveik 90 proc. Švedijoje ir JK, palyginus su mažiau nei 50 proc. JAV. Vis tik dauguma europietiškų sistemų turi tam tikrus saugiklius, užtikrinančius mažas pajamas gaunantiems žmonėms prieigą prie sveikatos priežiūros sistemos.
Grįžtant prie Thorpe‘o ir kitų liberalių kritikų, viena iš priežasčių, kodėl jie pateikia tokias dideles išlaidų prognozes, yra ta, kad jie tiesiogiai vertina sutrumpintą Sanderso plano versiją, patalpintą jo kampanijos internetinėje svetainėje. Ta versija žada „padengti visas sveikatos apsaugos išlaidas, nuo gydymo ligoninėje iki ambulatorinio gydymo; prevencinę priežiūrą ir skubiąją pagalbą; pradinį ir tolimesnį gydymą, įskaitant ilgalaikę ir paliatyvią slaugą; psichikos sveikatos ir priklausomybių ligų gydymo išlaidas; bei receptinių vaistų, diagnostikos ir kitokio gydymo išlaidas“. Tai jokiu būdu nėra galutinis planas – jis labiau atspindi Sanderso tikslą pasiekti kitų šalių sveikatos priežiūros kokybę ir išlaidų sumažinimą.
Sudėtingiausi sprendimai - ateityje
Vis tik Sandersas ir pats supranta, kad vienintelis planas, su kuriuo sutiktų įstatymų leidėjai, būtų pigiausias planas. Jis jau pateikė du galimus būdus sumažinti būsimas išlaidas. Pirmasis yra administracinių išlaidų mažinimas. Optimistiniais skaičiavimais, jas būtų galima sumažinti iki 13 proc. Mažiau optimistiniais – iki 9 proc. Tačiau norint sumažinti vienam gyventojui tenkančias išlaidas sveikatos apsaugai bent jau iki Nyderlandų lygio (pagal šį rodiklį tik šiek tiek atsiliekančio nuo JAV „Commonwealth Fund“ analizėje), JAV turėtų jas sumažinti 33 proc. Norint pasiekti JK lygį – 60 proc. Tad, net ir labai optimistiškai vertinant, nepakaktų apkarpyti vien tik administracines išlaidas. Todėl Sanderso komanda dar siūlo sumažinti ir receptinių vaistų kainas. 2014-aisiais bendros išlaidos receptiniams vaistams sudarė $297 mlrd., arba vos mažiau nei dešimtadalį visų išlaidų sveikatos apsaugai. Net jeigu sumažintume šį skaičių perpus, kas vargu ar įmanoma, mes vis tiek sutaupytume vos 5 proc.
Sunku nesutikti, kad Sandersas yra teisus, manydamas, jog Amerikai reikia naujos sveikatos apsaugos sistemos, panašesnės į europietiškąsias. Taip, jo „Medicare for All“ planas yra labiau idėjinis nei vykdytinas, bet jis vis tiek yra geresnis negu siūlo kiti kandidatai.
Taigi, be receptinių vaistų kainų ir administracinių išlaidų apkarpymo, iš kur dar vyriausybė paimtų tą papildomą finansavimą, kurio reikia norint priartinti JAV sveikatos apsaugos lygį prie europietiško? Yra kitas galimas šaltinis: paslaugų kiekio sumažinimas. Tai padaryti ne taip lengva, kaip skamba. Žinoma, yra sričių, kuriose JAV teikia nereikalingai daug paslaugų ar procedūrų. Pavyzdžiui, JAV cezario pjūvių lygis siekia 30 proc. ir daugiau nei dvigubai viršija Nyderlandų (13 proc.), o beveik dvigubai – Suomijos, Švedijos ir Norvegijos (po beveik 17 proc.). Vis dėlto, apskritai vertinant, JAV teikiamų paslaugų kiekis dauguma atvejų yra žemesnis nei kitų pažengusių šalių, todėl nelabai realu dar labiau jį sumažinti, tuo pačiu metu mažinant neapsidraudusių amerikiečių dalį, kuri net ir priėmus Prieinamos sveikatos priežiūros aktą šiuo metu siekia 13 proc., arba tikėtis tai padaryti nerizikuojant prarasti paslaugų kokybės.
Sunku nesutikti, kad Sandersas yra teisus, manydamas, jog Amerikai reikia naujos sveikatos apsaugos sistemos, panašesnės į europietiškąsias. Taip, jo „Medicare for All“ planas yra labiau idėjinis nei vykdytinas, bet jis vis tiek yra geresnis negu siūlo kiti kandidatai. Štai Hillary Clinton norėtų toliau tobulinti Obamacare, bet Prieinamos sveikatos priežiūros akto išlaidų ir kainų problemas išspręsti būtų dar sudėtingiau. Savo ruožtu, respublikonų kandidatai smaginasi pabrėždami ACA problemas, bet pateikia tik pačius abstrakčausius pasiūlymus, kuo jį pakeistų.
