Daugiau 
 

Baltijos universitetas - mokslo ir vilties centras

02/26/2016 Aidas
DSC9467

1945 metais, norėdami išvengti sovietų okupacijos, daugelis Baltijos šalių gyventojų patraukė į Vakarus. Artimiausia saugi vieta, kuri priėmė tuometinius pabėgėlius, buvo Vokietija. Žmonės iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos pėsčiomis keliavo į šią šalį. Kelionė, trukusi keletą mėnesių, kai kam buvo nesėkminga – prie patikros punktų vokiečiai svetimšalius sutikdavę su pašaipiomis replikomis ir juokais palydėti juos ten, iš kur jie pabėgo. Tačiau daugelis Baltijos šalių gyventojų prieglobstį rado britų valdomoje Vokietijos dalyje (tuo laikotarpiu Vokietijos žemės buvo suskirstytos į britų, amerikiečių, prancūzų ir vokiečių valdomas dalis – red. past.). Netrukus nemaža dalis Baltijos šalių pabėgėlių apsigyveno netoli Hamburgo esančiame Liubeko mieste. Dauguma jų buvo studentai. Kartu su jais iš Pabaltijo pasitraukė ir intelektualai - mokytojai, profesoriai ir kiti išsilavinę žmonės. Matydami, jog studentai neturi galimybių mokytis ir tobulėti Vokietijos universitetuose, latvių dėstytojai ėmėsi universiteto steigimo idėjos. Prie iniciatyvos prisidėjo Estijos ir Lietuvos profesoriai. 1946 metais suniokotame Hamburgo istorijos muziejuje buvo įkurtas Baltijos universitetas. Čia buvo įkurti 8 fakultetai su 17 katedrų. Mokomoji medžiaga buvo prieinama tik vokiečių kalba, deja, daugelis studentų nemokėjo jos. Kaip vieną iš įsimintinų profesorių buvę universiteto studentai įvardina matematikos dėstytoją E. Leimanį. Jo sugebėjimas vienu metu rašyti ant lentos ir aiškinti užduotis ir žavėjo, ir gąsdino tuometinius studentus. Daugelis iš jų negalėjo baigti šio dėstytojo kurso. Paskaitose dėstoma medžiaga buvo konspektuojama užrašuose, o atsiskaitymai vyko atsakinėjant žodžiu.

Jauniems žmonėms tuo metu trūko ne tik knygų, iš kurių galėtų mokytis, tačiau ir daugelio kitų dalykų – batų, asmens higienos priemonių, maisto. Dienos norma studijuojančiam Baltijos universitete buvo ribojama iki 500 kcal. Pasak sunkmetį išgyvenusių, kasdien gaunama duona buvo gardinama gabalėliu margarino, kartkartėmis – džemu, ir labai retai – dešrelėmis. Juokaudami buvę studentai H. Merit filme dalijasi potyriais – „mes visada buvome alkani, kad kartais net pamiršdavome apie tai“.

Knygų trūkumas, šaltis tik apsunkindavo mokymosi procesą. Šaltis krėsdavo ne tik auditorijose, bet ir barakuose, kuriuose gyveno jaunuoliai. Geriausia dovana, pasak tuo metu besimokiusių merginų, būdavo tada, kai vaikinai studentai ateidavo aplankyti nešini ne gėlių puokštėmis, bet malkomis.
Nepaisant visko, studentai rasdavo laiko ir pasilinksminimams. Nesvarbu, jog visi buvo neturtingi, tačiau mėgo vakarones, šokius, sportą. Kai kurie net sugalvodavę kaip gauti pigesnius bilietus į vokiškąją operą.

Ilgainiui daugelis Baltijos universiteto studentų perėjo mokytis į Vokietijos mokslo įstaigas, o britų zonos politika skatino likusius studentus emigruoti. Baltijos universitete dėstė 170 profesorių, kurių skaičius laikui bėgant sumažėjo. Politikų noras sužlugdyti jau tuo metu pervadintą Pinebergo pabėgėlių informacinį centrą buvo itin stiprus – daugelis universiteto profesorių buvo pašalinti iš pareigų, kartu buvo tikimasi sumažinti ir studentų skaičių. Nemažai dėstytojų vis tik pasiliko dirbti be užmokesčio, o oficialiai dirbantys kolegos draugiškai dalinosi savo alga. Siekis išsaugoti universitetą buvo pagrindinis Baltijos šalių dėstytojų tikslas. Buvo svarstoma galimybė universitetą perkelti į Didžiąją Britaniją. Tačiau ilgalaikiai planai buvo neįmanomi, o vietos paieškos, kur galima būtų toliau ugdyti jaunąją studentų kartą, liko bergždžios. Svarstyti kaimeliai JAV, Kanadoje ir netgi Etiopijoje, tačiau dėl įvairių emigracinių priežasčių šios idėjos buvo atmestos. 1949 metais universiteto įkūrėjai ir darbuotojai pripažino Baltijos universiteto gyvavimo pabaigą. Jo įkūrėjai ir daugelis dėstytojų išsibarstė po visą pasaulį ir šiuo metu gyvena tokiose valstybėse kaip Kanada, JAV, Australija, Airija. Daugelis Baltijos universiteto studentų turėjo puikią galimybę persikelti į JAV ir mokytis Amerikos universitetuose.

Baltijos universitetas gyvavo 3 metus ir savo pavadinimą keitė 11 kartų, tačiau visi buvę studentai visada jį identifikavo kaip Baltijos universitetą.

Knygų trūkumas, šaltis tik apsunkindavo mokymosi procesą. Šaltis krėsdavo ne tik auditorijose, bet ir barakuose, kuriuose gyveno jaunuoliai. Geriausia dovana, pasak tuo metu besimokiusių merginų, būdavo tada, kai vaikinai studentai ateidavo aplankyti nešini ne gėlių puokštėmis, bet malkomis.

Šiais metais sukanka 70 metų nuo Baltijos universiteto įkūrimo pradžios. Šią progą paminėti vasario 20 dieną Balzeko muziejuje buvo pristatytas estų žurnalistės H. Merit dokumentinis filmas „Pasakojimas apie Baltijos universitetą“ („The Story of the Baltic University“). Renginys pradėtas malda, kuri skambėjo trim kalbomis – lietuvių, latvių ir estų. Didžioji dauguma susirinkusių – buvę Baltijos universiteto studentai, dabar jau senyvo amžiaus istorijos liudytojai. Garbingos datos renginio dalyviai atvyko paminėti pakviesti vieno iš Baltijos universiteto studentų – lietuvio Prano Jurkos. Optimistiniu prisiminimu besidalinantis p. P. Jurka kalbėjo: „Baltijos universitetas“ buvo unikali laisvos minties akademinė institucija. Nepaisant to, jog šis universitetas gyvavo palyginti trumpą laiką, visų mūsų atmintyje jis išliks visada.“

Renginio metu buvusius Baltijos universiteto studentus ir susirinkusius svečius sveikino ne tik Balzeko muziejaus įkūrėjas ir prezidentas Stanley Balzekas jaunesnysis, bet ir Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Marius Gudynas bei Estijos garbės vicekonsulas Siim Sööt. Pastarasis džiaugėsi ir nenustojo stebėtis filmo autorės pasišventimu atkuriant Baltijos universiteto istoriją. Helga Merit kalbėdama auditorijai ir pristatydama filmą dėkojo daugeliui žmonių, kurie prisidėjo prie filmo kūrimo - ne tik kūrybinei komandai, kuri visą laiką buvo šalia ir padėjo spręsti kilusias technines problemas, bet ir buvusiems Baltijos universiteto studentams. Pasak autorės, tai yra įkvėpianti istorija apie trijų Baltijos šalių vienybę – idėją, tapusią realybe. Tai yra tai, ką reikia prisiminti, gerbti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Po oficialaus renginio pristatymo trumpai apie filmą, jo kūrimą ir naujas idėjas „Čikagos Aidas“ kalbėjosi su filmo „Pasakojimas apie Baltijos universitetą“ autore Helga Merit.

- Esate žurnalistė, tačiau apie Baltijos universitetą pasirinkote papasakoti dokumentiniu filmu. Kodėl?

- Dirbdama žurnaliste radijuje aš jau buvau sukūrusi 3 filmus. Visai netikėtai atradau, jog žurnalistinę medžiagą galima dokumentuoti vaizdais, man tai pasirodė labai įdomu ir patrauklu. Pirmą filmą sukūriau apie savo tėvo vaikystę, tačiau tai buvo filmas tik asmeniniam naudojimui, skirtas šeimai. Kai mirė mano mama, pradėjau tvarkyti tėvo palikimą. Tarp jo dokumentų radau Baltijos universiteto bukletus. Jie mane sudomino, tačiau aš apie šią mokslo įstaigą nežinojau nieko. Bandydama išsiaiškinti savo tėvo praeitį, pasauliniu mastu ieškojau jo bendraamžių estų. Tikėjausi, jog tos kartos žmonės turės bent menkiausių žinių apie Baltijos universitetą. Kiek vėliau mane pasiekė pirmoji informacija apie jį. Tai buvo amerikiečių dėstytojo, kuris 1945 metais Hamburge dirbo UNRRA britų zonoje, kur ir buvo įkurtas Baltijos universitetas, laiškas. Kadangi pats buvo dėstytojas, jis puikiai suprato, ką reiškia kurti universiteto bendruomenę ir koordinuoti jo veiklą, ypač tokiame suniokotame mieste kaip tuometinis Hamburgas. Tai paveikė mane. Svarsčiau, jog reiktų atlikti gilesnę Baltijos universiteto analizę, tačiau vis abejojau, nes šiam projektui reikėjo skirti daug pastangų ir laiko. Laikas bėgo, bet idėja manęs nepaleido. Šiandien netgi šiek tiek gailiuosi, jog iš karto nesiėmiau šio projekto. Tik paskatinta buvusio Baltijos universiteto studento, ėmiausi ieškoti kitų tuometinių studentų ir, kai juos suradau skirtingose pasaulio valstybėse, tada jau žinojau, jog būtinai turiu sukurti filmą apie Baltijos universitetą.

- Koks buvo pagrindinis šio filmo tikslas?

- Pirmiausiai norėjau, jog ši istorija pasiektų kuo daugiau žmonių. Ji yra išskirtinė tuo, kad dar nenagrinėta, daugelis žmonių net nežino, kad Baltijos universitetas egzistavo. Kalbant plačiau, tai yra didžiulis Pabaltijo šalių žmonių pasiekimas ir jie privalo tuo didžiuotis. Juo labiau, kad ši istorija yra pavyzdys jaunajai kartai - kaip dirbant kartu galima daug pasiekti. Taigi kodėl ši istorija turi būti užmiršta?

- Su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant šį istorine medžiaga paremtą filmą?

- Pagrindiniai sunkumai buvo filmo finansavimas, taip pat prieš pradedant filmą aš tiksliai nežinojau, ar turėsiu pakankamai archyvinės medžiagos jam sukurti. Filmo kūrimą taip pat apsunkino ir buvusių Baltijos universiteto studentų paieška. Žmonės gyveno skirtingose pasaulio vietose, todėl sunku buvo juos apklausti. Truputį kilo ir techninių keblumų, tačiau ši tema mane skatino judėti į priekį ir pabaigti filmą. Džiaugiausi, jog galiausiai turėjau labai daug tiek archyvinės medžiagos, tiek vaizdo įrašų ir fotografijų, tiek interviu sukurti šiam filmui.

- Ko pasimokėte kurdama šį filmą?

- Tam tikru aspektu, tai liūdna istorija. Baltijos universitetas gyvavo 3,5 metų, susidūrė su tam tikrais išlikimo klausimais. Tačiau, iš kitos pusės, tai labai įkvėpianti ir teigiama istorija. Žmonių bendrumas, kūrimas kažko kartu, suteikia tokios nepaaiškinamos energijos ir leidžia susimąstyti. Jei net kartais kažkuo abejoji, tai pasakojimas apie Baltijos universitetą suteikia tokio neapsakomo optimizmo, kad vėl pradedi tikėti savimi. Darbas su buvusiais studentais man suteikė didelį malonumą, jie drąsūs, savimi tikintys žmonės, buvo malonu su jais bendrauti ir kartu kurti filmą.

- Kokie jūsų ateities planai? Gal ateityje sulauksime dar vieno jūsų filmo ar knygos?

- Vienas iš mano ateities siekių –surinkti kuo daugiau informacijos apie pabėgėlių stovyklą Geislinger, kuri buvo įkurta iš karto po II Pasaulinio karo. Tai buvo estų pabėgėliams skirta stovykla. Ten gyvenę žmonės netgi turėjo savo orkestrą ir panašias kultūrines bendruomenes. Aš taip pat turiu vieno latvių kareivio dienoraštį. Šis žmogus, norėdamas išvengti vokiečių armijos, kuri tiesiogiai jį būtų siuntusi į karo zoną Berlyne, slėpėsi Danijos kaime. Taip pat su tokiomis situacijomis yra susidūrę ir estų kariai. Šiuo metu ieškau ir analizuoju informaciją apie slėptuves Danijos fermose, taip pat tų karių veiksmus – kaip jie pateko į šias slėptuves, kas jiems padėdavo, kaip jie rasdavo šias vietas. Kadangi patys įvykių dalyviai mirę, daugiau tenka bendrauti su jų šeimos nariais, papildomos informacijos ieškoti archyvuose. Tai pakankamai sunku ir viskas vyksta lėtai. Tuo pačiu metu dirbu ir su Baltijos universiteto istorija. Manau, ji verta platesnės analizės, dar yra tiek neaplankytų archyvų Švedijoje, Anglijoje, Vokietijoje, JAV, Latvijoje, Estijoje, kuriuose gausu informacijos apie Baltijos universitetą. Aš tikiuosi, jog kada nors man pavyks juos surinkti, skaitmenizuoti ir padaryti prieinamus plačiam naudojimui.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu