Tad buvo gera išgirsti, kad jos ne tik įgijo pedagoginės patirties, bet vežasi daug gyvenimiškos patirties ir supratimo. Ačiū Jums, mielos studentės!
Savo mintimis dalijasi Giedrė Namikaitė:
Atlikdama dviejų mėnesių trukmės praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje, trukusią nuo sausio mėnesio antrosios pusės iki kovo vidurio, įgijau daugiau drąsos, pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, ką darau. Ši praktika buvo puiki galimybė patobulėti ne tik kaip būsimajai lietuvių kalbos mokytojai, bet ir kaip vis dar besiformuojančiai asmenybei.
Vienas didžiausių šios praktikos iššūkių buvo per gana trumpą laiką kokybiškai pasiruošti tiek lietuvių kalbos, tiek literatūros pamokoms. Ketvirtadienį ar penktadienį iš Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės elektroniniu paštu gavusi šeštadienio pamokų tvarkaraštį, aš imdavau atsakingai planuoti pamokas, kad jos būtų ir įdomios, ir teikiančios mokiniams daug vertingos informacijos. Kiekvieną kartą į pamoką eidavau su tikslu mokinius sudominti, motyvuoti ir įžiebti dar didesnę meilę lietuvių kalbai.
Visa mokyklos bendruomenė – administracija, mokytojai ir mokiniai – labai šiltai priėmė į mokyklos gausią šeimą. Mokytojų kolektyvas buvo labai paslaugus, visada pasirengęs padėti. Tarp jų jaučiausi didelės ir gražios šeimos dalimi. Labai ačiū Jiems už tai! Nuo pat praktikos pradžios aš žavėjausi mokytojų atsidavimu pedagoginiam darbui. Visuomet prisiminsiu Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės ištartus žodžius: „Priklausymas ČLM – mano gyvenimo būdas, mano antrieji namai“. Jie visuomet spinduliuodavo šiluma ir gera energija. Kaip gera būdavo sutikti besišypsančius mokytojus ankstų šeštadienio rytą! Nors dirbdami mokykloje gauna labai simbolišką atlygį, jie iš visų jėgų stengiasi mokinių labui. Mokytojai džiaugdavosi, būdami tarp savų, ir bendraudami ta pačia lietuvių kalba. Mokiniai, natūralu, iš pradžių į naują mokytoją žvelgė kiek nedrąsiai, nežinodami ko galima tikėtis, tačiau tuoj pat mokiniai atskleidė tikrai neblogas lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Nustebino, kad mokiniai, eidami vos vieną kartą per savaitę į šeštadieninę lituanistinę mokyklą, visai neblogai išmano lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją, geografiją, visuomeninius mokslus ir kt.
Tarp Lietuvos ir Čikagos lituanistinės mokyklos skirtumų esama, tačiau jų nėra daug. Čikagos lituanistinė mokykla – ne pelno siekianti organizacija, kurią išlaiko tėvai ir kiti dosnūs aukotojai. Ji turi labai stiprų tėvų komitetą, kuris rūpinasi daugeliu rūpimų mokyklos klausimų. Čikagos mokyklose tėvų komitetas turi labai didelį vaidmenį mokyklose gyvenime, kitaip, mano nuomone, nei Lietuvoje. Lituanistinėje mokykloje mokiniai mokosi ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau ir kitų dalykų, pavyzdžiui, istorijos, geografijos, visuomeninių mokslų, tautodailės, dainų ir šokių. Mokiniai yra lygiai tokie pat, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai suvokiantys mokyklos naudą ir vertingumą tik ją baigę. Labai didelį įspūdį paliko didžiųjų Lietuvos valstybinių švenčių minėjimas drauge su Čikagos lituanistinės mokyklos bendruomene. Kaip buvo smagu matyti, kad mokiniai besididžiuodami dėvi tautinį kostiumą, dainuoja lietuviškas dainas ir šoka tautinius šokius! Turbūt tik neturint šalia savęs Lietuvos, imi ją kur kas labiau vertinti ir branginti...
Iš kairės į dešinę: Augustina Palionytė, Giedrė Namikaitė, ČLM abiturientės ir mokyklos darbuotojos Austėja Stanevičiūtė ir Miglė Rupšaitė[/caption]
O štai ką apie praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje rašo Augustina Palionytė:
Prieš gerokai daugiau nei savaitę pasiekiau gimtąją Lietuvą po šiek tiek daugiau nei du mėnesius trukusios praktikos Čikagos lituanistinėje mokykloje. Dabar suprantu tik viena – tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
Nekantriai, bet šiek tiek prisibijodama ruošiausi kelionei, buvau labai atsargi, kai galvodavau apie savo šių dviejų mėnesių lūkesčius. Na, o dabar šypsausi, nes pranoko viską, ką buvau galėjusi sugalvoti. Pirmas šeštadienis mokykloje buvo nedrąsus, bet plačios šypsenos ir malonūs žodžiai greitai paslėpė tą jauduliuką. Su mokyklos administracija, mokytojais ir tėvų komitetu, manau, užmezgėme puikius ryšius. Nė viena pertrauka ar laisva pamoka nepraeidavo be įvairių diskusijų ir pašnekesių. Net ir tada, kai pareidavau po gal šiek tiek prasčiau pasisekusios pamokos, visada būdavo tų nuostabių žmonių, kurie dalindavosi patarimais ir jau išbandytais metodais. Išbandžiau darbą su įvairiomis klasėmis ir galiu pasakyti tai, kad tų mokinių širdyse yra beribės Lietuvos. Atsakingas mokyklos bendruomenės darbas išugdė tai, kad kiekvienas iš jų (net ir pats mažiausias!) didžiuojasi, kad yra lietuvis. Ir visiškai nesvarbu, kad rašinyje rasi vieną kitą rašybos klaidą ar nesuderintą linksnį, bet jie noriai dalinsis mintimis apie Lietuvos grožį, apie vietas, kurias jie aplankė, apie jau senokai suplanuotas vasaros atostogas pas močiutę.
Žiūrėdama į mokinius, į mokytojus, kurie visa širdimi myli Lietuvą, aš pasijaučiau ypatinga dėl to, kad esu lietuvė. Ir dar niekada taip nesididžiavau žmonėmis, kurie kuria ir saugo lietuvybę už Atlanto. Ačiū už suteiktą galimybę ir nuostabią patirtį.
Čikagos lituanistinė mokykla lauks kitų metų, lauks kitų praktikos atlikt atvykstančių studentų!!!
Čikagos lituanistinės mokyklos informacija
