Susipažinome su Lietuvos istorija apsilankę salėje, kurioje eksponuojami karo mūšių paveikslai, žemėlapiai bei karžygių šarvų kolekcija. Smagu buvo aplankyti ir vaikų kampelį, bet patekti į jį galėjome tik pasakę slaptažodį, nuo kokio žodžio kilęs Lietuvos herbas, tačiau visi jį žinojome -Vytis, tad įeiti neužtrukome.

Vos  įėjus į muziejų, įsiminė menininko A. Plioplio sukurti šviestuvai, jie išskirtiniai tuo, kad stiklo gaubte atspaustos ištremtų žmonių nuotraukos bei laiškai jų artimiesiems.

Apsilankę salėje „Praradę tėvynę. Išeivių iš Baltijos šalių istorija. 1944-1952“ atradome daug senovinių lagaminų, dokumentų, knygų, drabužių, žaislų, netgi valgymo įrankių. Visi šie daiktai turi savo istoriją, kuri byloja apie tai, kaip jie atsidūrė Amerikoje, kokius sunkumus, skausmą ir išbandymus žmonėms teko patirti.

Tačiau didžiausia staigmena buvo gyvas, žaliuojantis, išsikerojęs ąžuolas, augantis šalia muziejaus, ypatingas jis tuo, kad  išaugęs iš seniausio ir storiausio ąžuolo Lietuvoje, Zarasų rajone augančio Stelmužės ąžuolo, gilės. Buvo smagu paliesti rankomis šį ąžuolą, kuris prieš keturiasdešimt metų pasodintas dailininko, profesoriaus Vytauto Osvaldo Virkau dėka.

Balzeko muziejaus direktorės Ritos Janz pasakojimai praturtino mūsų žinias apie Lietuvos istoriją, žmonių tremtį bei likimo išbandymus. Visa tai paskatino toliau mokytis ir puoselėti lietuviškumą, mylėti ir gerbti savo šalį.

Ketvirtokės Ūlos įspūdžius užrašė mama Edita Selickienė