Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Duobėtas gyvenimo kelias gimtinėje ir ištiesta pagalbos ranka svetur

03/30/2018 Aidas
simkavicius 1

Gyvenime būna saulėtų, šiltų dienų, kai kelias, atrodo, toks tiesus, net susilieja su horizontu, o kartais ir niūrių, apsiniaukusių dienų, o kelias – toks duobėtas, varginantis. Kaip gera, kai tave gyvenimo kelyje lydi artimieji, draugai, malonu jausti jų petį. Ir kaip sudėtinga – netekus jų. Tada paslysti bei įkristi į duobę nesudėtinga, bet išlipti iš jos ne taip jau paprasta. Kartais reikalinga ir aplinkinių ištiesta pagalbos ranka, nevyriausybinių organizacijų ar net valdžios pagalba.

Į tokią duobę po savo tėvelio, vėliau mamos ir močiutės mirties pateko Jurgita Žygaitė ir jos jaunesnis brolis Edgardas. Neatsirado šalia jų artimųjų, norinčių, o gal ir privalančių pasirūpinti našlaičiais. O paslydo septyniolikmetė Jurgita Vilniaus gatvėje pabandžiusi narkotinių medžiagų ir tapusi priklausoma nuo jų.

Šis pokalbis - apie tai, kaip Jurgitai pavyko atsikratyti visų priklausomybių, Nyderlandų Karalystėje pradėti naują gyvenimo etapą, mėgautis juo, jaustis reikalingu ir pilnaverčiu žmogumi. Jurgita tikisi, kad šis pasakojimas padės skaitytojams geriau suvokti narkotikų žalą jaunam organizmui, jų vartojimo pasekmes ir privers juos susimąstyti apie tai.  

Nyderlandų socialinę darbuotoją, studentę Jurgitą Žygaitę kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Šimkavičius.

 

– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas netekus tėvų?

– 1994 m. nuo vėžio mirė tėtis Ričardas, man tada buvo 12, o broliui Edgardui – 10 metų. 1996 m. netekome mamos Jelenos, dar po dviejų metų į amžinybę iškeliavo močiutė Felicija. Skaudžios netekties akimirką, kuri pasikartodavo kas dvejus metus,  mane užvaldydavo sielvartas, pasimetimas, neviltis. Niekas iš giminių nesirūpino mumis. Mokykloje aš galvodavau ne apie dėstomus dalykus, o ką galėčiau vakarienei pasigaminti ir pamaitinti savo brolį. Lietuvos valstybė skyrė pašalpas, daugiau nieko nesulaukėme. Buvome palikti likimo valiai. Našlaičiams reikėtų daugiau dėmesio, užuojautos, meilės, gal net psichologo pagalbos. Būtent to man trūko, todėl ir įklimpau į narkotikų liūną. Patekau į policijos akiratį, sužinojau, kur yra Panevėžio pataisos namai. Nuo šio košmaro bandydavau pabėgti uždarbiaudama Nyderlanduose.

– Kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos?

– Pirmą kartą į Nyderlandus su draugais, kurie jau kelias vasaras iš eilės uždarbiaudavo šioje šalyje, išvykau 1999 m. Nyderlandai man labai patiko. Gal todėl po mėnesio vėl susiruošiau į kelionę, bet šį kartą ilgesniam laikotarpiui. Susipažinau su lietuviais, kitų tautybių žmonėmis, kurie padėjo man pradžioje įsikurti Amsterdame, uostamiestyje prie Šiaurės jūros, Nyderlandų sostinėje. Vėliau gyvenau Dimene (Diemen), Edėje (Ede), Harleme (Haarlem). Dirbau valytoja, barmene ir kitus darbus. Po truputį pradėjau mokytis nyderlandų kalbos. 2003 m. pabaigoje sugrįžau į Vilnių būdama nėščia. 2005 m. pradžioje su dukrele, jai tada buvo 4 mėnesiai, vėl išvykau į Nyderlandus. 2009 m., išsprendusi visas problemas su Lietuvos teisėsauga, išvykau, tiksliau, pabėgau iš Lietuvos, o nuo 2013 metų likau visam laikui gyventi Nyderlanduose.

– Kaip jus priėmė Nyderlandai, kokios pagalbos sulaukėte?

– Nyderlandai – dabar mano tikrieji namai. Esu labai dėkinga šiai valstybei, jeigu ne ji, manęs gal net gyvos šiandien nebūtų. Teko būti visai šalia V. Žutauto ir A. Jaruševičiūtės knygoje „Mirties pardavėjai“ aprašomų į nelegalią prekybą narkotikais įsivėlusių asmenų, kur pelningą prekybą narkotikais dažnai lydi ir žmogžudystės, ir kiti sunkūs nusikaltimai. Nyderlandai suteikė man galimybę pradėti gyvenimą iš naujo, atsistoti ant kojų ir gyventi, o ne egzistuoti. Ši valstybė suteikė galimybę išsigydyti priklausomybę nuo narkotikų, skyrė kelias dešimtis tūkstančių eurų mano gydymui, nes tikėjo manimi ir tiki dabar. Taip pat suteikė galimybę gauti būstą, gerą darbą, studijuoti ir kažką gyvenime pasiekti. Mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė per dvejus metus.

Aš dirbu socialine darbuotoja Nyderlanduose gerai žinomoje valstybės institucijoje „IrisZorg“, kuri rūpinasi žmonėmis, turinčiais priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir problemų, susijusių su būstu ir darbu. Maloniai konsultuoju klientus juridiniais ir kitais klausimais. Taip pat bendradarbiauju su kitomis institucijomis, pavyzdžiui, jaunimo globos organizacija „Lindenhout“. 2017 m. balandžio 5 d. laikraštis „De Gelderlander“ labai tiksliai apibūdino mano sugrįžimą į gyvenimą: „Pilnai išsigydė nuo priklausomybės ir tapo priklausoma nuo gyvenimo“.  

– Kaip sekasi jūsų trylikametei dukrelei?

– Beatričei sekasi labai gerai, džiaugiuosi ja. Dukrelė lanko „Vmbo 't Venster“ mokyklą Arnhemo (Arnhem) mieste. Mokslai sekasi gerai. Ji puikiai kalba nyderlandų kalba, lietuviškai supranta, deja, sunkiai kalba. Beatričė tris metus lankė plaukimo užsiėmimus, neblogai jai sekėsi. Jaunių kategorijoje dalyvaudavo plaukimo varžybose, kurios vykdavo Nyderlanduose, taip pat Vokietijoje. Šiais metais pradėjo lankyti šokius ir kikboksą. Ji mano gyvenime viskas, tarsi oras ir vanduo. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos, o ji be manęs. Mes labai artimos. Aplinkiniai sako, kad mes kaip sesės. Aš džiaugiuosi tokiais draugiškais santykiais. Aš viską apie ją žinau ir neleisiu jai pakartoti mano senų klaidų.

– Ar priklausote Nyderlandų lietuvių bendruomenei?

– Ne, nepriklausau, ir nežinau, ar tokia bendruomenė yra mano mieste. Bet lietuviams, lenkams, rusams, susiradusiems mane socialiniame tinkle „Facebook“, visada padedu. Konsultuoju juos būsto nuomos, mokesčių, įsidarbinimo, kontraktų pasirašymo ir kitais klausimais. Tai – mano papildomas pragyvenimo uždarbis. Čia pravertė anglų, lenkų, nyderlandų ir rusų kalbų mokėjimas.

– Jūs apsisprendėte gyventi Nyderlanduose. Žinoma, kad ši valstybė dvigubos pilietybės nepripažįsta. Ar jūs sieksite įgyti Nyderlandų pilietybę?

– Džiaugiuosi gyvenimu Nyderlanduose. Čia aš labai laiminga. Taip, 2019 m. man reikės apsispręsti dėl pilietybės, bet aš jau žinau, kad pasirinksiu Nyderlandų pilietybę. Gamta Lietuvos visada mane traukia. Gražu Lietuvoje, bet gyventi nenorėčiau, nes daug skausmo ir nelaimių man teko patirti gimtinėje.

2017 m. kovo mėnesį rašydamas straipsnį apie jūsų prosenelį „Adolfas Žygas – karo aviacijos karininkas, sąžiningai tarnavęs tėvynei“ palinkėjau jums įgyvendinti savo svajonę – atlikti savarankišką šuolį su parašiutu. Kaip sekasi įgyvendinti šią svajonę? 

– Džiaugiuosi, kad po truputį artėju prie savo svajonės įgyvendinimo, vienas etapas jau įveiktas – šuolis parašiutu su instruktoriumi atliktas.

Dėkoju už pokalbį, linkiu jums stiprybės žengiant gyvenimo keliu. Tegul jūsų kelias visada būna tiesus ir saulėtas. Tik labai gaila, kad Lietuva gali prarasti dar vieną savo pilietę. O gal jau ir prarado!

Povilas Šimkavičius,
Jurgitos Žygaitės asm. albumo nuotr.

 

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu