Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Ekonominis pilietinis karas – jau horizonte?

11/13/2015 Aidas
usa-economy-970

Kai pradedame kalbėti apie vis gilėjančią bedugnę, apibrėžiančią šių dienų Amerikos politiką, mes paprastai susitelkiame į tokias kultūrines problemas kaip homoseksualių asmenų santuokos, rasė ar religija. Tačiau, kaip mus labai dažnai parodė istorija, didžiausias nesutarimų šaltinis paprastai slypi ekonomikoje.
Kaip ir senieji nesutarimai tarp agrarinių Pietų ir pramoninės Šiaurės prieš Amerikos pilietinį karą, taip ir ši atskyra grasina tapti tuo, ką prezidento Linkolno valstybės sekretorius Williamas Sewardas pavadino „neužgniaužiamu konfliktu“.

Atsidūrė pavojuje

Per praėjusį dešimtmetį Jungtinės Valstijos galėjo mėgautis dviem paraleliais bumais, kurie išstūmė ekonomiką iš recesijos duobės. Vienas jų susitelkė tokiose vietose kaip Dalasas ir Oklahoma – ten, kur iš recesijos gniaužtų išsprūdo pirmosios valstijos, ir kurių ekonomiką paskatino energetikos sektoriuje sukurtos darbo vietos.
Tuo pat metu taip pat suklestėjo ir kita ekonomikos pusė, susitelkusi Silicio slėnyje ir Sietle. Technologijų sektorius nieko nelaukęs ėmėsi žarstyti pelną. 2014-aisiais žiniasklaidos ir technologijų sektoriui priklausė šeši turtingiausi šalies žmonės. Dar svarbiau tai, kad technologijų sektorius sukūrė 12 iš 17 šalies milijardierių, jaunesnių nei 40 metų amžiaus.
Kol Kinijos ekonomika šį rudenį nesitrenkė į sieną, šie du sektoriai puikiai papildė vienas kitą, tik gal nepakankamai, kad sugrąžintų ekonomiką iki prieškrizinių lygių. Tačiau Kinijai pradėjus mažinti prekių iš užsienio pirkimą, daugybė pagrindinių žaliavos kainų – nuo vario ir geležies iki naftos ir gamtinių dujų – atitinkamai nukrito ir neigiamai paveikė besivystančias šalis Pietų Amerikoje, Afrikoje, Vidurio Rytuose ir Pietryčių Azijoje. Kainų kritimas taip pat nuskriaudė daugelį vietinių verslų JAV, ypatingai esančių ties „naftos keliu“, besidriekiančiu nuo vakarų Teksaso iki Šiaurės Dakotos. Tai lėmė, kad bendras ekonomikos augimas nukrito, ir vargu ar atsigaus per artėjančius mėnesius. Dar daugiau, naujausiais duomenimis, darbo vietų kūrimas išlieka lėtas, o ilgalaikis nedarbas – atkakliai aukštas, kai tuo tarpu darbuotojų dalyvavimas darbo rinkoje yra įstrigęs istoriškai žemame lygmenyje. Nenuostabu, kad labiausiai nuo to nukentėjo vidurinės ir dirbančiosios klasės žmonės.
Tačiau pavojuje atsidūrė ne tik visų peikiama energetikos ekonomika. Gamybos sektoriaus atsigavimas buvo viena labiausiai padrąsinančių sėkmės istorijų recesijos metu. Visos Didžiųjų ežerų valstijos (išskyrus Ilinojų) turi žemesnį nei nacionalinį nedarbo lygį, o kelios, ypač abi Dakotos, Minesota, Nebraska ir Ajova, turi vieną žemiausių nedarbo lygių visoje šalyje. Tačiau dabar pernelyg stipraus dolerio, sumažėjusios sunkiosios įrangos paklausa ir krentančios maisto produktų kainos kombinacija kelia grėsmę visoms toms valstijoms.

Karas prieš energetiką
Prezidento Obamos pasiryžimas kovoti su klimato kaita – nutaikytas išskirtinai vien tik į energetikos ir gamybos sektorius – per jo paskutiniuosius metus pareigose tik pagilins minėtuosius konfliktus. Administracijos siekis sumažinti iškastinio kuro panaudojimą gali tapti didele problema daugeliui Vidurio Vakarų valstijų, įskaitant kelias – Ajovą, Kanzasą, Ohajų, Ilinojų, Minesotą ir Indianą – kurios yra labiausiai priklausomos nuo akmens anglies. Nestebina tai, kad didžiausia opozicija Aplinkosaugos agentūros (EPA) įsakams ir ateina iš tokių centrinių valstijų kaip Oklahoma, Indiana ir Mičiganas. Pavėluotas prezidento „Keystone“ naftotiekio projekto atmetimas taip pat yra itin nepopuliarus, ypač tarp tradiciškai demokratams palankių statybininkų profsąjungų.
Ši politika taip pat sėkmingai nustūmė visą energetikos pramonę į dešinę. 1990-aisiais energetikos įmonės demokratams aukojo beveik tiek pat, kiek respublikonams; praėjusiais metais jie Respublikonų partijai skyrė daugiau nei tris kartus daugiau paramos.
Tuo tarpu technologijų oligarchai ir jų žiniasklaidos sąjungininkai iš esmės palaiko kampaniją prieš iškastinį kurą. Pavyzdžiui, aplinkosaugos šviesulys Billas McKibbenas gauna stiprų palaikymą iš Silicio slėnio dėl jo siekio marginalizuoti naftą panašiai, kaip anksčiau buvo stigmatizuota tabako industrija. Na, o kažkada pragmatiškas susidomėjimas gamtinėmis dujomis, kaip švaresne akmens anglies alternatyva, blėsta, žaliesiems lobistams reikalaujant ne tik sumažinti iškastinio kuro naudojimą, bet ir kuo greičiau jį sustabdyti.
„Žalios“ idėjos Silicio slėniui beveik nekainuoja. Galbūt didelės elektros kainos ir atims iš darbininkų darbo vietas, bet tai nejaudina įtakingų, išsilavinusių, „Teslas“ vairuojančių Meksikos įlankos gyventojų, kurie taip pat už elektrą moka kur kas mažiau. Tačiau tos kainos į neviltį varo ne taip prabangiai gyvenančius žmones kitur Kalifornijoje – kaip atskleidė vienas pastarojo meto tyrimas, vidutinė elektros sąskaita turtingoje, liberalioje, švelnaus klimato Marin apygardoje siekė $250 per mėnesį, kai tuo tarpu vargingos ir karštos Maderos gyventojai mokėjo vidutiniškai dukart daugiau. Apskritai kalbant, beveik ketvirtadalis kaliforniečių gyvena skurde – tai aukščiausias lygis bet kurioje valstijoje. Pasak neseniai atlikto „United Way“ tyrimo, beveik vienas iš trijų Kalifornijos gyventojų vos sugeba apmokėti sąskaitas.
Tokiu būdu Kalifornija mums jau rodo pirmuosius ekonominio karo požymius bei demonstruoja, kas nutinka, kai ekonomiką varo technologijų kultūros „smegenys“, kuriančiosios klasės „genialumas“, ir, labiausiai, grynųjų krūvos iš Volstrito, padidintos rizikos fondų ir rizikos kapitalo savininkų.

Silicio slėnio įtaka
Kol likusi ekonomikos dalis tik stojasi ant kojų, technologijų oligarchai atrodo dar labiau arogantiški ir įsitikinę, kad tai jie nuspręs šalies politinę ateitį, o tokios tradiciškai apolitiškos kompanijos kaip „Microsoft“, „Apple“ ir „Google“ dabar vis labiau linksta į demokratų pusę. Prezidentas Obama netgi pasitelkė kelis technologijų milžinus – įskaitant kapitalistą Johną Doerrį, „Linked In“ milijardierių Reidą Hoffmaną bei „Sun“ bendraįkūrėjį Vinodą Khoslą – kad šie padėtų suplanuoti jo, be jokios abejonės, prabangų ir nepaprastai politišką išėjimą į pensiją.
Meilės festivalis tarp Obamos ir Silicio slėnio kilo iš bendro įsitikinimo, kad jie yra išskirtiniai. Ta pati žiniasklaida, kuri žavėjosi Obamos „genialumu“, tą patį kalba apie Silicio slėnio šviesulius, nors puikiai žinome, kad realybė yra kiek kitokia.
Na, o demokratai, kažkada artimi visos pramonės sąjungininkai, dabar keičiasi į postpramoninę partiją. Gamyba tokiuose praeities pramoniniuose centruose kaip Los Andželas ir toliau smunka. Po Šaltojo karo pabaigos įvairove pasižymėjusi pietų Kalifornijos pramoninė bazė sparčiai seko, nuo 900 000 darbo vietų vos prieš dešimtmetį iki 364 000 šiandien. Niujorkas, 1950-aisiais sukūręs visą milijoną darbo vietų gamybos sektoriuje, dabar jų turi mažiau nei 100 000. Apskritai kalbant, gamybos sektorius sudaro vos 5 proc. bendrojo vidaus produkto Niujorke ir 8 proc. Kalifornijoje, palyginus su 30 proc. Indianoje ir 19 proc. Mičigane.
Ši bedugnė gali nulemti – ir greičiausiai nulems - ir artėjančius rinkimus. Priešingai nei ankstesnė pažanga energetikoje, automobilių pramonėje ir namų statybose, sukūrusi puikias darbo vietas darbininkams ir žmonėms su vidutiniais įgūdžiais, dabartinio technologijų bumo nauda buvo ribota, tiek kalbant apie naujų darbo vietų sukūrimą, tiek apie padidėjusį produktyvumą, ir tai savo kailiu pajuto daugelis rinkėjų.
Šis ekonominis konfliktas rodo, kad mūsų politika yra apibrėžiama nebe ideologijos, bet interesų. Valstijos, sekančios Obamos nustatytą energetikos politiką, tokios kaip Niujorkas ir Kalifornija, nepatenka į respublikonų įtakos sferą, tačiau visur kitur – už pakrančių – demokratai gali patirti daugiau pasipriešinimo. Pirmieji greičiausiai sukils naftos sektoriaus darbuotojai ir antrepreneriai, tie, kurie kuria sunkiąją mašininę įrangą, bei ūkininkai, auginantys mums maistą. Pastarojo meto respublikonų pergalė Kentukyje iš dalies priklausė nuo opozicijos Obamos administracijos prieš iškastinį kurą nukreiptiems reglamentams. Kol EPA ir toliau tęsia savo reglamentinį puolimą, galime tikėtis, kad sukils ir nuo energetikos priklausomos pramonės šakos bei regionai, ypač dabar, kai jie eina tiesiu keliu į naują recesiją. Respublikonų šūksniai, kad reglamentinė politika daro žalą ekonomikai, susilauks pritarimo, jeigu ir vėl ims užsidarinėti automobilių gamyklos ir plieno fabrikai, ūkininkai sės mažiau javų, o statybų kontraktininkai imsis statyti mažiau namų priemiesčiuose.
Gal Hillary Clinton ir liaupsina prezidento Obamos valdymo metais pasiektą ekonominį progresą, bei palenkė į savo pusę technologijų, žiniasklaidos ir finansinę bendruomenę, kuri, jam prižiūrint, tiek daug laimėjo, bet ta pati politika, kuri pritraukė technologijų pasaulio rinkėją prie Clinton, taip pat atstums daugybę dirbančiosios ir vidurinės klasės demokratų tokiose vietose kaip Apalačai, Meksikos įlanka, ir, ypač, politiškai svarbiuose Vidurio Vakaruose.
Rizika čia gali būti didžiulė. Jeigu respublikonams pavyks įtikinti didžiąją dalį rinkėjų šalies centrinėje dalyje, kad demokratų politinė strategija yra tiesioginis išpuolis prieš jų interesus, Respublikonų partija greičiausiai užsitikrins sau pergalę. Tačiau jeigu demokratai sugebės įtikinti šalį, kad Kalifornijos pakrantė ir Niujorko miestas reprezentuoja mums pačią geriausią ateitį, tuomet galime ruoštis Hillary atėjimui, nes daugiau niekas – juolab, kažkokios pasenusios socialinės problemos – jos nesustabdys.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu