Daugiau 
 

Europos bankų pražūtis

10/23/2015 Aidas
usa-economy-967

Galite laukti šimtą metų, kol Europos centriniai bankai pagaliau pradės aiškiai kalbėti apie savo ekonominio augimo strategiją – net ir praėjus septyneriems metams nuo finansinės krizės aukštumų, didieji bankai Senajame žemyne vis dar elgiasi taip, tarsi tebebūtų audros viduryje.

Radikalaus restruktūrizavimo planai Europoje padedami atgal į lentynėles dar prieš juos realizuojant, neretai po to sekant valdžios pasikeitimui. Ir jie iki šiol nesugeba išspręsti tokių paprasčiausių klausimų, kiek kapitalo jiems reikia, ir ar reikia sumažinti netinkamai naudojamos investicinės bankininkystės mastus.

Europos nesugebėjimas apsispręsti yra akivaizdus kontrastas didiesiems Amerikos bankams, kurie atsitiesė kur kas greičiau. Dabar JAV bankų įplaukų rodmenys vis dar nesiekia prieškrizinių lygių, tačiau jų balansas yra kur kas stipresnis, o vadovybė – tvirtesnė. Europos bankai, tuo tarpu, vis dar yra spaudžiami nepadengtų čekių ir nelikvidžių aktyvų; Amerikos bankai iš šios duobės išlipo.

Ir investuotojai tai pastebėjo. Dauguma didžiųjų Europos bankų, įskaitant „Deutsche Bank“ ir „HSBC“, prekiauja nukainotais aktyvais – teoriškai, jie kur kas daugiau pasiektų tiesiog grąžinę pinigus akcininkams. Tuo tarpu kone visi didžiausi Amerikos bankai prekiauja papildomai apmokestintais aktyvais. Praeityje iš akcijų gautas pelnas buvo panašus tarp didžiųjų JAV ir Europos bankų, dabar čia atsivėrė gili bedugnė.

Kalbant apie investicinę bankininkystę, Volstritas be gailesčio išsikovojo rinkos dalį europiečių sąskaita. Pagalba kompanijoms renkant pinigus kapitalo rinkoms ir obligacijoms bei paprasčiausias pinigų srauto nukreipimas reikiamomis linkmėmis nėra ta sritis, kurią Europos bankai konkurentams norėtų atiduoti su malonumu. Tačiau investuotojai jau apleidžia tokius bankus, kaip „Barclays“ ir „Credit Suisse“, kad pereitų į „Goldman Sachs“ ir „J.P. Morgan“.

Suirutę Europoje gali paaiškinti keli faktoriai. Visų pirma, visi verslai patyrė nuostolių dėl metų metus trukusio anemiško ekonomikos augimo, tiesiog Amerikos bankai turėjo galimybę skolinti daugiau pinigų dinamiškesnėje aplinkoje. Europos bankininkystės sektorius yra suskaldytas ir politiškai kontroliuojamas (pavyzdžiui, Vokietijos „Landesbanken“), kas sumažina bendrą pelną. Ir palūkanų normos eurozonoje ilgesnį laiką bus žemos, kas bankams sunkiau leidžia užsitikrinti padorų pelną skolinant.

Europos bankų bosai dėl neveiksnių savo strategijų taip pat kaltina reglamentų kaitaliojimus – jiems sunkiau adaptuotis prie naujų globalinių taisyklių, kurios perkėlė juos arčiau amerikietiškojo modelio. Poveikio koeficientas (skolintų lėšų ir bendrų įsipareigojimų, kapitalo ir aktyvų santykis), apribojantis kiekį, kurį bankai gali skolintis, kad suteiktų paskolas, yra transatlantinės svarbos. Jis nubaudžia didžiuosius bankus su palyginti saugiais aktyvais, tokiais kaip nekilnojamo turto užstatymas ar vyriausybinės obligacijos, kas yra europietiškosios bankininkystės esmė. Kaip kontrastas jiems, Amerikos bankai daugiau veikia kaip pereinamasis tunelis prie kapitalo rinkų ir turi palyginti nedaug užstatyto nekilnojamojo turto, iš dalies dėl tokių vyriausybinių agentūrų, kaip „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“.

Plika tiesa yra ta, kad Amerikos investicinė bankininkystė paprasčiausiai yra efektyvesnė, didžiąja dalimi dėl to, kad apie pusė viso globalinio pelno šiame sektoriuje yra sugeneruojama būtent Amerikoje. Dydis bankininkystėje taipogi labai svarbus: didžiausias pelnas atitenka didiesiems bankams. Tuo tarpu Europos investiciniai bankai paprastai yra mažesni.

Padeda ir tai, kad JAV investiciniai bankai turi mažiau išlaidų, mat anksčiau apkarpė savo etatus. Maždaug 70 proc. Europos investicinių bankų pelno atitenka personalo išlaidoms padengti, kas yra 15 proc. daugiau nei Amerikoje.

Tiesa, pastaruoju metu bent jau tai imta spręsti. Naujasis „Deutsche Bank“ vadovas Johnas Cryanas yra užsitarnavęs savo „beširdžio išlaidų apkarpytojo“ reputaciją, tad manoma, jog jis greitai gali pranešti apie didelį etatų mažinimą.

Tiesa, dar vienas būdas sumažinti išlaidas galėtų būti dviejų didžiųjų bankų, kad ir „Deutsche Bank“ ir „Credit Suisse“, sujungimas. Tam nesipriešintų ir naujieji eurozonos reguliuotojai: sienas kertantys susijungimai parodytų Europos finansinės rinkos integraciją. Kalbant apie klientus, jiems Europos bankininkystės milžinų vargu ar reikia.

Europos verslai gali džiaugtis kur kas mažesniais mokesčiais negu kad moka jų kolegos iš Amerikos. Na, o globalinėms operacijoms visuomet yra „Goldman Sachs“ ar „Merrill Lynch“. Žinoma, tai erzina Europos bankininkus, bet tiesa viena – jeigu investiciniai bankai negali prisitaikyti prie dabartinių reikalavimų, keistis turi jie, o ne reikalavimai.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu