Birželio 18 d. PLC , Lemonte, prie Žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Tremtiniams pastatyto paminklo, JAV LB Lemonto apylinkės valdyba, bendruomenės nariai ir bažnyčios choro nariai susirinko paminėti Gedulo ir Vilties dieną. Minėjimą pradėjo valdybos pirmininkė Violeta Valaitytė. Ji pranešė, kad 76-tosioms Trėmimo metinėms paminėti bus pasodintas klevelis, bet dar laukiama leidimų, vieta jau yra pažymėta.
Tylos minute buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę ir tremtiniai. Valdybos narė M. Boharevičienė sakė, kad tylos minutė - tai laikas, kada žmonės raginami stabtelėti ir prisiminti ištremtų, įkalintų, negrįžusių žmonių likimus. Kartu tai yra proga didžiuotis, kad šiandien žmonės gyvena laisvoje Lietuvoje. Kiekvienais metais Lietuva ir visi žmonės prisimena ir iš naujo išgyvena 1941 metų birželio 14-ąją. Ši diena žymi masinių trėmimų ir žiauraus genocido pradžią. Pranešėja priminė, kad per visą tremties istoriją ištremta apie 131 tūkst. Lietuvos gyventojų, dar apie 156 tūkst. įkalinta.
M. Boharevičienė pasakojo dviejų šeimų likimus. Pirmiausia, iš Alytaus Bronislavos ir Alfonso Daudų. B. Daudienė rašė: „Man ne „vosilkos“ asocijuojasi su trėmimais, o aguonos, skaisčiai raudonus žiedus į saulę tiesiančios, vėjo siūbuojamos, gležnos, augančios pačiose netikėčiausiose vietose, kaip geležinkelio bėgiai ar pakelės, primenančios šviežio kraujo lašus ir gyvąsias žaizdas. Aguonų nepastebėti negalima, užtenka keletos, kad visas ramunių ir rugiagėlių laukas įgautų naują prasmę.“
Alfonsas Dauda rašė: „Labiausiai atmintyje įstrigo epizodas - naktis, bildesys į langus, šauksmai, liepta susiruošti per valandą. Išvedė arklius, išvarė kiaules... Suvežė mus į paskirstymo punktą. Visus suvarė į gyvulinius vagonus. Nieko nespėjome pasiimti. Toliau laukė nežinomybė... Kelionė buvo baisi, vagonai perpildyti žmonėmis. Vežamieji pradėjo sirgti. Mirusius išmesdavo. Važiavome tris savaites - pakeliui vieną kartą varė į pirtį. Mes dirbome sunkiai, neturėjome pasų. Jie buvo atimti, negalėjome išeiti iš kaimo, reikalavo tik dirbti.“
Taigi, įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus darbus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas, prie Laptevų jūros, kur buvo ištremti pagrindiniai Lietuvos politiniai vadovai, veikėjai, karininkai, inteligentija ir jų šeimos.
M. Boharevičienė papasakojo savo mamos šeimos istoriją: „Dažnai važiuodavome į Ariogalą senu keliu link Dubysos tilto, sustodavome prie šaltinio atsigerti vandens. Parsiveždavome jo lyg švento, nes tai mano senelių šaltinio vanduo, prieš karą vamzdžiais nuleisto nuo kalno. Iki šiol žmonės ten sustoja atsigaivinti šaltu vandeniu. Kiekvieną kartą pakeldavome akis į kalną, kur kadais stūksojo puiki, skardiniais stogais Benedikto Barkausko ir Antaninos Sadauskaitės-Barkauskienės sodyba. Nieko neliko dabar, tik erškėtrožėmis apsodinti laukai.
Ankstyvą 1945 m. sausio 6 d. rytą buvo nušauti mano keturi dėdės: Kazimieras, Zenonas, Mečislovas ir Vytautas. Išlindusi blyški saulė apšvietė jų kūnus, sumestus kaime, viduryje aikštės. Teisūs kaimo žmonės, kurie ant paminklo Barkauskų žuvimo vietoje užrašė žodžius: „Skausmo gilumu, liūdesio didumu gyva Lietuva.“ Mano dėdės trokšdami laisvos Lietuvos, nepakluso žiauriam gyvenimo ir kitos valstybės reikalavimui - pasirinko mirtį - skaudžiausią kelią!
Tris metus senelio šeima gyveno baimėje. 1948 m. gegužės mėnesį atvykusi operatyvinė grupė išvežė į Sibirą abu mano senelius ir dėdes Antaną, Joną ir tetą Mariją Barkauskus. Mano senelė mirė Sibire, neišlaikė jos širdis keturių vaikų netekties. Per Atgimimą atsivežėme jos palaikus iš Sibiro ir palaidojome šeimos kape. Kiek stiprybės, tvirtybės ir meilės savo širdyje turėjo mano senelis - išdirbti Amerikos anglių kasyklose, grįžti į Lietuvą, netekti keturių vaikų, iškęsti šeimos, namų netektį, Sibiro šaltį, badą ir vargą, grįžti iš Sibiro ir sulaukus 92 metų ramiai numirti gimtinėje.
Turime išsaugoti tremtinių atminimą ir mokyti savo vaikus ir anūkus pilietiškumo ir istorijos žinojimo. Turime elgtis garbingai, kaip Tėvas Stanislovas sakė: „Gyvenimo credo - daryti taip, kad būtų malonu tau ir visiems tiems, kurie yra aplinkui“.“
Buvo pacituoti Žydų bendrijos pirmininkės Fainos Kukliansky žodžiai: „Tremties skausmas yra bendras - pažįstamas Lietuvos žmonėms iš kone visų tautinių grupių. Gedulo ir Vilties Diena, mūsų nuomone, taip pat yra ir Valstybės diena. Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti. Juk taip suprantama ir žmogiška, kad visų tremtinių gyvenimas buvo išniekintas, visi turėjo bendrą svajonę - grįžti namo į Lietuvą.“
V. Boharevičius perskaitė Algirdo Ežerėno eilėraštį „Tremtinys“, o M. Boharevičienė perskaitė Vitalijos Bogutaitės-Keblys eilėraštį „Mano žemė“.
Pritariant visiems dalyvavusiems, bažnyčios choras pagiedojo Lietuvos himną ir dar tris dainas.
Priminta, kad kartu su Misija Sibiras vykdoma Atminties akcija: Ištark, Išgirsk Išsaugok. Rašykite tremtinių vardus, pavardes, likimus. Rašysime Atminties knygą ir ją perskaitysime Jums minėjimo metu kitais metais.
Prašome siųsti savo šeimos, giminių, draugų, pažįstamų tremtinių vardus ir pavardes, pridėkite, jei žinote, trumpą gyvenimo istoriją ir siųskite el. paštu: ltmarija@gmail.com.
Nuotraukos - Dalios Kavaliauskienės.
Marija Boharevičienė
