1954 metais atkūrus Lietuvos šaulių sąjungą tremtyje (dabar – Išeivijoje), ėmė steigtis šaulių daliniai Toronte, Čikagoje, Detroite, Monrealyje, Bostone, Niujorke ir kituose JAV ir Kanados miestuose. Šauliškumo idėjos pasiekė Australiją, Argentiną, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kur įsisteigė LŠST skyriai, kuopos, rinktinės... Sovietiniams okupantams nepavyko užgesinti Vlado Putvinskio, Mato Šalčiaus ir kitų Lietuvos didžiavyrių uždegto Lietuvos šaulių sąjungos laužo. Šauliškumo ir jo ideologijos kibirkštys atgimė ir įsiliepsnojo nauju laužu Išeivijoje.
1962 metų pabaigoje būreliui bendraminčių kilo mintis Čikagoje įsteigti jūrų šaulių vienetą ir taip pratęsti tarpukario Lietuvoje veikusių jūrų šaulių tradicijas ir darbus. Su šia mintimi buvo supažindinta tuometinė Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje Centro valdyba ir jos pirmininkas Alfas Valatkaitis. Puosėlėjant šią idėją, buvo sudaryta organizacinė komisija jūrų šaulių būrio steigiamajam susirinkimui sušaukti. Komisiją sudarė: P.Adomaitis, J.Hofmanas, M.Maksvytis ir J.Ulevičius. Komisijos nariai apie jūrų šaulių vieneto steigimą paskelbė lietuviškoje spaudoje, lietuviškų visuomeninių organizacijų narių renginiuose ir susirinkimuose. Šiame darbe nemažai talkino ir pats LŠST pirmininkas A.Valatkaitis.
Suderinus visus būrio steigimo reikalus, pirmojo LŠST jūrų būrio steigiamasis susirinkimas buvo sušauktas 1963 m. liepos 26 d. Čikagoje. Susirinkime dalyvavo LŠST pirmininkas A.Valatkaitis, LŠST Centro valdybos nariai, atstovai iš jau išeivijoje veikiančių šaulių dalinių ir jūrų šaulių būrio steigimo iniciatoriai. Susirinkimo metu 22 jūrų šaulių būrio steigimo šalininkai pareiškė norą būti naujojo šaulių dalinio nariais. Buvo nutarta kreiptis į LŠST Centro valdybą su prašymu įregistruoti naująjį šaulių vienetą. Susirinkime buvo išrinkta pirmoji būrio valdyba: P.Adomaitis, P.Gramontas, S.Gasneris, P.Rimkus ir J.Ulevičius. Pirmuoju būrio pirmininku buvo išrinktas Mykolas Maksvytis.
Būrio pirmininko, valdybos ir būrio narių pastangomis naujasis šaulių dalinys per tris mėnesius pasipildė LŠST statuto nustatytu reikiamu narių skaičiumi ir netrukus LŠST Centro valdyboje buvo įregistruotas kaip Gen. T.Daukanto jūrų šaulių kuopa. Kuopa neatsitiktinai pasirinko šį pavadinimą.
Generolas leitenantas Teodoras Daukantas laisvojoje Lietuvoje buvo LŠS Centro valdybos pirmininkas, krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo viršininkas, vienas iš Lietuvos karinio laivyno steigėjų, padėjo nemažai pastangų įsteigiant Klaipėdoje jūrų šaulių būrį. Lietuvą okupavus sovietams, buvo suimtas ir kalėjo iki 1941 m. jį išvadavo birželio mėn. 23-28 d. sukilėliai. 1944 m. vasarą, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyveno Argentinoje (1932-1935 m. jis buvo įgaliotas ministras Pietų Amerikoje), kur įsteigė Buenos Airių šaulių būrį.
Kuopa augo, plėtė savo veiklą, užmezgė glaudžius ryšius su kitais šaulių daliniais ir išeivijos lietuvių patriotinėmis organizacijomis. Kuopos veikla buvo juntama Čikagoje ir miesto apylinkėse gyvenantiems tautiečiams, kurie mielai dalyvaudavo kuopos šaulių organizuojamuose renginiuose, vakaronėse, iškilmėse... Ir tai pritraukdavo naujus narius.
1973 m. lapkričio 9 d. kuopa, kaip organizuota lietuvių organizacija „The National Naval Guard of Lithuania in Exile, Inc.“ (Lietuvos nacionalinė jūrų gvardija tremtyje) pavadinimu buvo įregistruota JAV Ilinojaus valstijoje.
Bene brandžiausi ir vaisingiausi daukantėnų veiklos metai prasidėjo nuo 1976 metų, kuomet prie kuopos vairo stojo Edmundas Vengianskas. (Edmundas Vengianskas – tarpukario Lietuvos karininko sūnus, dim. majoras, LŠS ir LŠSI Garbės šaulys, buvo Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ pirmininkas, LŠST ir LŠSI Centro valdybos pirmininko pavaduotojas ir LŠSI vado pavaduotojas, LŠST ir LŠSI jūrų šaulių vadovas, LŠST ir LŠSI Šaulių žvaigždės ordino tarybos pirmininkas, vienas iš ŠALFASS vadovų, „Lituanicos“ klubo steigėjas ir vadovas, daugelio išeivijos lietuviškų organizacijų vienas iš vadovų ir narys, mirė 2007 m. vasario 15 d.). Pirmininko, valdybos narių ir kuopos šaulių rūpesčiu kuopos narių skaičius vis didėjo (vienu metu buvo pasiekusi 262 narius), kuopa stiprėjo finansiškai, išsiplėtė ir jos veikla. Stiprėjo ryšiai su Išeivijos šaulių daliniais ir giminingomis organizacijomis – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, Lietuvių karių veteranų sąjunga „Ramovė“, DLK Birutės moterų draugija ir kitomis organizacijomis. Buvo aktyviai remiamos tautinės organizacijos, įvairios patriotinės iniciatyvos, projektai, įvairių lietuviškų leidinių leidyba, kuopos nariai organizuodavo ar padėdavo organizuoti tautinius renginius, ne kartą dalyvavo protesto akcijose, nukreiptose prieš Lietuvos okupaciją ir t.t. Už aktyvią šaulišką veiklą daugelis kuopos šaulių buvo apdovanoti Šaulių Žvaigždės ordinais ir medaliais, keliolikai jų buvo suteiktas LŠST ir LŠSI Garbės nario vardas, o vėliau ir LŠS Garbės šaulio vardas.
Lietuvoje atkūrus Šaulių sąjungą, daukantėnai vieni pirmųjų LŠST dalinių užmezgė ryšį su LŠS atkūrimo iniciatyvine grupe ir ištiesė pagalbos ranką. Kuopos iniciatyva buvo organizuotos lietuviškų leidinių ir drabužių (nepasiturintiems Lietuvos šauliams) siuntos. Ypatinga siunta mus (šaulius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjus) pasiekė 1991 m. sausio pabaigoje, kuomet Išeivijos šauliai, tame tarpe ir Gen. T.Daukanto jūrų šaulių kuopa, atsiuntė Parlamento gynėjams skirtą didelę siuntą. Kuopa ir jos vadas ne kartą finansiškai rėmė Lietuvos šaulių veiklą ir „Trimito“ leidybą. Lietuvos šaulius kuopos parama pasiekia ir dabar. Dažnai Lietuvoje viešintis kuopos vadas Vytautas Jurevičius pastoviai bendrauja su Klaipėdos, Kauno ir kitų miestų šauliais. 1992 m. ir 1996 m. Lietuvos šauliai turėjo galimybę susitikti su daukantėnais Lietuvoje, kuomet kuopos vado Edmundo Vengiansko iniciatyva buvo organizuotos gausios ekskursijos į Tėvynę. Gaila, bet jau daugelio šių viešnagių Tėvynėje dalyvių nėra mūsų tarpe... Tačiau Vincas Zinkus, Juozas Marus tai prisimena ir gali papasakoti, kaip jie buvo sutikti Lietuvoje, kokie buvo įspūdžiai ir kiek daug pamatė, po daugelio metų išvykus iš Tėvynės, šių dienų kuopos nariams.
Iki šiol atsimenu buvusio kuopos vado E.Vengiansko žodžius, pasakytus 2003 metais Čikagoje, Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės namuose kuopai minint savo 40-metį. Jis kalbėjo: „Nors mūsų gretos retėja ir metų našta didėja, kuopos 40-metį pasitinkame pakiliai. Per šį laikotarpį kuopa ir jos nariai Lietuvai ir Šaulių sąjungai atliko nemažai gražių darbų. Tai rodo mūsų kuopos narių apdovanojimais papuoštos krūtinės. Mes vis dar veikiame, nors nemažai išeivijos šaulių dalinių jau užsidarė. Kiek leis mūsų sveikata ir jėgos, toliau aktyviai veiksime Lietuvos, Šaulių sąjungos ir tautos labui.“
Kuopai švenčiant garbingą sukaktį, kuopos vadui Vytautui Jurevičiui, valdybos nariams, šauliams ir šaulėms norėčiau palinkėtį geriausios sveikatos, stiprybės, pasisekimų veikloje bei asmeniniame gyvenime ir Dievo palaimos. Įpūskite dar didesnę ir šviesesnę ugnį Išeivijos šaulių lauže. Tai Jus įpareigoja Lietuva ir šauliška priesaika. VARDAN TOS LIETUVOS!
Stasys Ignatavičius, LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės steigėjas, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas
LŠSI archyvo nuotraukos
