Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Išduodami nebe pirmą kartą

10/25/2019 Aidas
kurdai 1160

Kurdai jau bėga, turkai jau puola, o JAV jau tik stebi situaciją Sirijos šiaurės rytuose. Kai prezidentas Donaldas Trumpas įsakė patraukti amerikiečių karius iš šios šalies pasienio su Turkija, liūto dalį mūšių su „Islamo valstybės“ džihadistais atlaikiusios kurdų kovotojų dominuojamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) prabilo apie išdavystę. Tai jau aštuntas kartas, kai JAV išduoda kurdus – didžiausią savo valstybės neturinčią tautą pasaulyje, rašo „The Intercept“.

JAV prezidentas kone gūžtelėjęs pečiais leido suprasti, kad turkų pajėgų invaziją laiko istorine neišvengiamybe: „Turkai ir kurdai kovoja jau daug amžių.“ Trumpas pribloškė pasaulį pareikšdamas, kad kurdų pešmergų naštos, kurią šie kovotojai nešė mūšiuose su fanatiškais grupuotės „Islamo valstybė“ džihadistais, apskritai nesureikšmina.

„Jie mums nepadėjo per Antrąjį pasaulinį karą, jie nepadėjo mums su Normandija. Bet jie ten, kad padėtų mums su savo žeme“, – tėškė JAV lyderis, nors jo sprendimą jau kritikuoja net jam palanki televizija „Fox News“. Kanalo korespondentė Jennifer Griffin telefonu bendravo su vienu iš maždaug 1 tūkst. Sirijoje vis dar tarnaujančių JAV karių, kurie iki šiol dirbo kartu su SDF kovotojais. Amerikietis karys žurnalistei prisipažino: „Pirmą kartą per mano karjerą man gėda. Vakarietiškas mąstymas Viduriniuose Rytuose kurdams įprasčiausias. Gėda. Siaubas. Kovai su IS tai nepadeda – daug tų kalinių po kelių dienų ar savaičių bus laisvi.“

Taip, kurdai pešmergai kantriai padėjo amerikiečiams triuškinti džihadistų tvirtoves, nors daug jų išsislapstė, o dabar daug jų gali pabėgti iš apleistų kalinimo stovyklų. Bet Turkija kurdus kovotojus laiko teroristais be didesnio pagrindo. „The Intercept“ apžvalgininkas Jonas Schwarzas skaičiuoja, kad JAV kurdus išduoda jau aštuntą kartą per pastaruosius 100 metų. O priežastys esą gana paprastos. Turkijos, Sirijos, Irano ir Irako pakraščiuose susitelkę kurdai, kurių yra apie 40 milijonų, nori savo valstybės. Tačiau šalys, kuriose kurdai gyvena, to nenori.

„Tad, viena vertus, kurdai yra tobulas JAV užsienio politikos įrankis. Mes galime apginkluoti kurdus, gyvenančius šalyje, kuri tuo metu yra mūsų priešė – kad sukeltume problemų tos šalies valdžiai arba kad pasiektume kitus tikslus. Kita vertus, nenorime, kad kurdai, kuriuos utilizuojame, sustiprėtų. Jei taip atsitiks, kiti kurdai, gyvenantys šalyje, kuri tuo metu yra JAV sąjungininkė, gali irgi pradėti galvoti apie laisvę ir nepriklausomybę“, – rašo apžvalgininkas.

Tokia dinamika stebima jau daug metų, o Schwarzas išskiria – be naujausios Trumpo palaimintos turkų operacijos Sirijos šiaurės rytuose – septynis iškalbingiausius epizodus, fiksuotus nuo Pirmojo pasaulinio.

Po karo susipjaustė regioną

Kaip ir daug kur, kurdiškasis nacionalizmas sužydėjo XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu kurdų žemės įėjo į didelę Osmanų imperiją, bet ši sužlugo, kai baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsidūrė pralaimėjusioje pusėje. Visiškai logiška, kad kurdai tuomet pagalvojo, jog pagaliau išmušė jų valstybės Kurdistano valanda.

Sevreso taika – Antantės valstybių taikos sutartis su pralaimėjusia Osmanų imperija – numatė teritoriją Kurdistanui, bet turkai pasipriešino ginklu. Pasipriešino taip, kad JAV parėmė naują, 1923 metais pasirašytą, Lozanos sutartį.

Šis dokumentas leido Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai kuo ramiausiai pasidalinti įtakos zonomis. Britams teko Irakas, prancūzams – Sirija. Apie Kurdistaną niekas nebekalbėjo. Tiesa, tai menkiausias amerikiečių antausis kurdams – išdavystėmis anuomet labiau užsiėmė britai, kurie sutraiškė Irako teritorijoje trumpai, 1922–1924 metais, gyvavusią Kurdistano karalystę.

Pirmojo pasaulinio karo metais Londonas nė kiek nesirūpino dėl kiek vėliau įkurtos kurdiškos Ararato Respublikos – mat ši buvo sukurta Turkijos teritorijoje. Vis dėlto paaiškėjo, kad turkai britams svarbesni nei kurdai, nes Jungtinė Karalystė galiausiai nebetrukdė Turkijai užgesinti kurdų valstybingumo. Dėl tokių ir panašių manevrų Britų imperija buvo praminta „klastinguoju Albionu“. Visgi netrukus estafetę perėmė Jungtinės Amerikos Valstijos.

Parama kariniam perversmui

Po Antrojo pasaulinio karo nebe britai, o amerikiečiai tapo pagrindine galia Viduriniuose Rytuose. Pavyzdžiui, Vašingtonas siuntė ginklus Irako kurdams 1958–1963 metais, kai šią šalį valdė neklusnusis Abdelis Karimas Kassemas. JAV tada nutarė netrukdyti 1963 metais Irake įvykusiam kariniam perversmui, po kurio Kassemas neteko valdžios.

Galiausiai amerikiečiai nutraukė paramą Irako kurdams ir netgi padėjo naujajai Irako vyriausybei apsirūpinti napalmu, o šią medžiagą Bagdadas panaudojo būtent prieš kurdus šalies šiaurėje.

Henry Kissingerio intrigos

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Irako vyriausybė jau buvo pakliuvusi į Sovietų Sąjungos orbitą, o tai, žinoma, kėlė nerimą JAV. Tad prezidento Richardo Nixono administracijos diplomatai, vadovaujami Henry Kissingerio, kartu su Iranu, kuris tada buvo JAV sąjungininkas, susitarė vėl apginkluoti Irako kurdus.

Tiesa, pagal planą kurdai Irake neturėjo iškovoti kokios nors pergalės – juk tai būtų juos padrąsinę. Siekta tiesiog susilpninti Irako vyriausybę, nors kurdams, kaip vėliau buvo pažymėta ir JAV Kongreso ataskaitoje, buvo siunčiami priešingi signalai. Netrukus JAV palaimino Irano šacho ir Irako diktatoriaus Saddamo Husseino susitarimus, pagal kuriuos pagalba kurdams buvo sustabdyta. Bagdado pajėgos pajudėjo į šiaurę ir išskerdė tūkstančius kurdų – Kissingeris priekaištų girdėti nenorėjo.

„Kam tai bus įdomu?“

Keliaujame į devintąjį dešimtmetį, kai Irako vyriausybė ne juokais pasiraitojo rankoves ir kurdiškuose regionuose pradėjo tikrą genocidą. Panaudoti buvo ir cheminiai ginklai. JAV prezidento Ronaldo Reagano vyriausybė žinojo, kad Husseino režimas naudoja nervus paralyžiuojančas dujas, bet triukšmo nekėlė, mat Vašingtonui patiko faktas, kad Saddamas kariauja su jau porevoliuciniu Iranu. Baltieji rūmai priešinosi Kongreso pastangoms paskelbti sankcijas Irakui.

e Amerikos žiniasklaida taip pat spindėjo cinizmu. Kai „The Washington Post“ reporteris panoro, kad leidinys paskelbtų cheminio ginklo pražudyto kurdo nuotrauką, jo redaktorius atsakė: „Kam tai bus įdomu?“

Sustojo ir stebėjo skerdynes 

Kai amerikiečiai 1991 metais subombardavo Iraką per Persijos įlankos karą, JAV prezidentas George'as H.W.Bushas paragino „Irako kariuomenę ir Irako žmones patiems imtis iniciatyvos bei priversti Saddamą Husseiną pasitraukti.“ Irako šiitai šalies pietuose ir kurdai šiaurėje tokią žinią išgirdo bei pabandė būtent taip ir pasielgti. Tačiau paaiškėjo, kad Bushas kai ką nutylėjo, mat JAV pajėgos nė nebandė kištis į netrukus Irake įsibėgėjusias sukilėlių ir civilių skerdynes. Kodėl?

Kaip neseniai paaiškino apžvalgininkas Thomas Friedmanas,.Bushas esą niekada nerėmė kurdų ar šiitų kovos prieš Husseino režimą ir apskritai demokratijos Irake, nes diktatoriaus kumštis garantavo šios valstybės stabilumą. Stabiliu, nesproginėjančiu Iraku savo ruožtu buvo suinteresuotos JAV sąjungininkės – Turkija ir Saudo Arabija.

Piečiau sienos – draugai, šiauriau – priešai

Vis dėlto Irako kurdų žūtys tarptautinių televizijos kanalų eteryje atrodė baisiai, tad Busho administracija buvo priversta kažką daryti. JAV parėmė Jungtinės Karalystės iniciatyvą apsaugoti kurdus Irako šiaurėje. Tiesa, JAV prezidento Billo Clintono valdymo metais tik Irako kurdai buvo gerieji kurdai – kadangi juos persekiojo amerikiečių priešininkai irakiečiai, jie buvo verti simpatijų.

Tačiau kurdai už keliolikos kilometrų į šiaurę, Turkijos teritorijoje, buvo blogieji kurdai. Juk Turkija – JAV sąjungininkė. Amerikiečiai aprūpino Turkiją ginklais ir Ankara – JAV puikiai žinant, kas vyksta – išžudė dešimtis tūkstančių kurdų, taip pat sunaikino tūkstančius kaimų.

Leido Turkijai bombarduoti kurdus

Prieš JAV invaziją į Iraką 2003 metais dalis politikos apžvalgininkų ragino Vašingtoną padėti kurdams. George'o W.Busho administracijos pareigūnai tam lyg ir pritarė. Bet kai Irako kurdai pradėjo kalbėti apie didesnę autonomiją ar net nepriklausomybę, Turkija užsitikrino JAV tylą ir 2008-ųjų vasarį subombardavo kurdų kovotojų pozicijas Irako šiaurėje.

Trumpo apsisprendimas

Tokiame kontekste dabartinio JAV prezidento Trumpo apsisprendimas netrukdyti Turkijai surengti operacijos Sirijos šiaurės rytuose galėtų stebinti tik dėl to, kad visa tai vyksta taip garsiai ir viešai. Trumpas ir jo patarėjai puikiai žino, kad Amerikos rinkėjų užsienio politika ir Vidurinių Rytų raizgalynė nedomina taip, kaip namuose kamuojančios problemos. „Kurdai turi seną ir garsų posakį: „Mes neturime draugų – tik kalnus. Sunku ginčytis“, – konstatuoja Schwarzas.

 

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu