Šluotų gamintojas Taie al-Nahari bemarškinis klūpi smėlyje šalia savo palaikės lūšnelės al-Qaza kaime Jemeno al-Hudaydah gubernatūroje. Per odą persišviečia jo kaulai. Prieš 2015-aisiais prasidedant Jemeno konfliktui, 53-ejų vyras dirbo žveju. Dabar jis per dieną pagamina po dvi šluotas, uždirbamas po dolerį per dieną. „Laivus, kuriuose dirbome, subombardavo Saudo Arabija. Dabar man ir šeimai nebeišeina prasimaitinti“, - sako jis.
Konflikto Jemene pradžia sukūrė ir didžiausią maisto krizę Jemene, o Jungtinės Tautos prognozuoja, kad ji jau šiais metais gali virsti atviru badu, jei ir toliau nieko nebus daroma. Trečiadienį JT jau inicijavo $2,1 mlrd. vertės programą užkirsti kelią skurdžiausioje arabų pasaulio šalyje, kur beveik 3,3 mln. žmonių – įskaitant 2,1 mln. vaikų – kenčia nuo maisto trūkumo. Ši humanitarinė programa bus didžiausia Jemene; ja siekiama šiais metais išgelbėti 12 mln. žmonių.
Jamie McGoldrickas, JT humanitarinių reikalų koordinatorius Jemene, sakė: „Situacija Jemene yra katastrofiška ir smarkiai prastėja.“ Konflikto eigoje savo gyvybių neteko mažiausiai 10 000 žmonių.
Panašią istoriją, kaip al-Nahari, pasakoja ir Fatima iš al-Mujeliso kaimo, globojanti du savo anūkus, ketverių ir vienuolikos metų amžiaus. Berniukai kenčia nuo stiprios anemijos, o jų būklę dar labiau blogina maisto medžiagų trūkumas. „Mes neturime pinigų gydymui ar prasimaitinimui. Kai praradome darbus, mūsų šeima neturi jokių pajamų ar maisto“, - sako ji.
Vaikų tėvai prieš bombardavimus dirbo fermoje. „Dabar mes pardavinėjame šluotas ir už gautus pinigus nusiperkame miltų, kuriuos valgome atskiedę vandeniu, - pasakoja Fatima. – Arba mirsime nuo bombų, arba nuo alkio. Mano anūkams reikia gydymo, bet labiausiai jiems reikia maisto.“
Ji teigia, kad pasaulis yra užmerkęs akis prieš Saudo Arabijos bombardavimus. „Kaltinu visą pasaulį, kuris žiūri, kaip mes mirštame, ir tyli“, - sako moteris.
Ashwaq Ahmad Moharram, savanore dirbanti akušerė-ginekologė, teigia, kad humanitarinė situacija šiame regione yra prasčiausia visame Jemene: „Ji buvo prasta ir anksčiau, o dabar tapo dar prastesne. Šie žmonės ir prieš tai buvo vargšai, dabar jie dar didesni vargšai.“
„Kai lankau čia gyvenančius žmones, nematau net elementariausio pragyvenimo: čia nėra kasdienio maisto, dauguma žmonių anksčiau valgydavo žuvį ir visa kitą parduodavo, o dabar jie nebegali net žvejoti. Jie nebeturi jokių pajamų šaltinių“, - teigia ji.
Saeeda, 60-metė moteris iš al-Hajb kaimelio, yra neįgali. Anksčiau ją išlaikė vienintelis jos sūnus. „Kai prasidėjo karas, jis neteko darbo; mano anūkas dabar turi prašyti kaimynų maisto likučių. Saudo Arabijos lėktuvai mane visą laiką gąsdina, o aš net negaliu pabėgti ir slėptis, nes nepaeinu“, - pasakoja ji.
„Prieš karą mes kasdien valgydavome pusryčius ir pietus, gaudavome tris dolerius per dieną, ir situacija buvo saugi, bet dabar nebeturime nieko. Kartais svajoju, kad nebūčiau gimusi šiame pasaulyje“, - sako moteris, pridurdama: „Jie susprogdino fermas ir žvejų laivus, dabar plinta ligos, o karštinė pražudo daugybę vaikų.“
Jos kaimyno Ghalebo Mashno metukų dar nesulaukęs sūnus Radadas jau kenčia nuo bado simptomų. „Mano sūnus turi įgimtą ligą, ir jo būklė blogėja, kai jis neprivalgo. Neturiu pinigų, kad jį pagydytų. Jis gulėjo ligoninėje, bet nebeturėjau jai pinigų, - sako vyras, kuris taip pat gamina šluotas ir kepures. – Jis svėrė 3,5 kilogramo, o po savaitės klinikoje jo svoris padidėjo iki 4,5 kg.“
Kito jemeniečio, Esmailo Moshashos, lūšnelė Tihamos kaime Saudo Arabijos taikiniu tapo praėjusį mėnesį. 54-erių Moshasha su sūnumi Ali laukė pusryčių, kai prasidėjo oro reidas. Jų namelis buvo nušluotas, kartu su viduje buvusiu jo anūku, marčia, bei žmona. Visi jie žuvo vietoje.
„Jos ruošė pusryčius, tai tebuvo arbata su sausainiais, - pasakoja 21-erių Ali. – Staiga raketa pataikė į namus. Įbėgau į vidų, ir jų nebebuvo tarp gyvųjų. Mano žinia pasauliui yra tokia: prašau, sustabdykite šį karą.“
