Kaip ir kasmet, likus kelioms savaitėms iki didžiųjų metų švenčių kyla nemažas sambrūzdis. Kad ir kur tyčia ar netyčia atsidurtume atmosfera tarsi savaime prisipildo malonaus šurmulio, akys vis užkliūna už tradicinės raudonos spalvos, o ore tvyro ką tik iš miško atvežtų eglučių kvapas su cinamono prieskoniu – vadinasi artėja Kalėdos. Skubame, bėgame, stengiamės nieko nepamiršti. Plačiai atvėrę pinigines atidžiai, o gal kartais paskubomis renkame dovanas artimiesiems ir draugams. Nuo senų močiutės receptų knygų pučiame dulkes ir svarstome, kuo šiais metais nustebinsime šeimos narius ir netikėtai užsukusius svečius. Kiekvienam šis prieššventinis laikotarpis toks pats, tačiau kartu ir kitoks, kaip ir pačios Šv. Kalėdos. Apie Šv. Kalėdų dvasią ir iš naujo atrastas šventines tradicijas dalinasi keli iškilūs Čikagos lietuvių bendruomenės nariai.

LR konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius:

– Noriu kartu su Jumis pasidžiaugti, kad besibaigiantys 2018 – ieji lietuviams visame pasaulyje buvo išties ypatingi. Visų Jūsų dėka Valstybės šimtmečio metai buvo didelė ir graži šventė. Bendromis jėgomis pasauliui mes pristatėme Lietuvą kaip modernią, atvirą ir kuriančią valstybę. Neabejoju, kad ir ateinančiais metais išlaikysime bendruomeniškumo jausmą ir prasmingomis iniciatyvomis sieksime, kad Lietuvos vardas pasaulyje skambėtų dar garsiau!

Artėjantis šventinis laikotarpis, mus kviečia atrasti stebuklą, prisiminti tai, kas yra brangu, bei sutikti šventes artimųjų būryje. Kaip ir kasmet puošiame Kalėdines eglutes, ruošiame šventinį stalą ir džiaugiamės sulaukę svečių. Prisipažinsiu, kad vaikystėje, viena laukiamiausių akimirkų buvo kuomet tėvai į namus parnešdavo eglutę. Namus užliedavo miško kvapas ir aš žinojau, kad liko jau nebe daug laiko iki to momento, kuomet apsilankys Kalėdų Senelis. Ne kartą bandžiau surengti jam „pasalą“ ir užklupti jį, dedantį kalėdines dovanas po egle, tačiau Kalėdų Senelis visuomet buvo ištvermingesnis, kantresnis ir nepaprastai greitas.

Po daugelio metų, atvykęs į Čikagą, atradau kitą džiaugsmą – puošti Kalėdinę eglutę tradiciniais lietuviškais šiaudinukais. Buvau pamiršęs, kokios gražios mūsų tautinės tradicijos ir kaip smagu vėl pajusti Šv. Kalėdų dvasią ir šventinį šurmulį.

Nepaprastai džiaugiuosi, kad Čikagoje gyvena stipri lietuvių bendruomenė, todėl linkiu jums ir toliau būti drąsiais, vieningais, nepamiršti savo šaknų. Švenčių proga nuoširdžiai linkiu bendrystės Jūsų šeimoje, nepamirškite dalintis vienas su kitu, o svarbiausia su tais, kurie turi mažiau.

Šviesių Šv. Kalėdų Jūsų šeimoms ir artimiesiems, su artėjančiais 2019-aisiais!

Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos kunigas Algis Baniulis SJ.:

– Šv. Kalėdos – tai pirmiausia Jėzaus Kristaus gimimo šventė. Kaip sako šv. Jonas, gyvenimas tampa šviesus, sušvinta kitoje šviesoje, o šviesa suteikia ramybę: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“.

Per Šv. Kalėdas pradeda ilgėti dienos, leisdamos po truputį ilgiau džiaugtis šviesiu paros laiku. Tokia šviesa – ypač svarbi šiaurėje gyvenantiems žmonėms, kurie dėl jos stokos dažniau serga depresija. Šv. Kalėdos – tai ne tik dienos, šviesaus laiko periodo pailgėjimo pradžia, tai tikrosios šviesos, šviečiančios dieną ir naktį, – Jėzaus gimimas. Jo skleidžiama šviesa gali džiaugtis kiekvienas Dievui atviros širdies žmogus. Tik gimus Jėzui, angelai giedojo: „Ramybė geros valios žmonėms“, o ėdžiose paguldytas Šv. Kalėdų kūdikis su šypsena tiesė rankutes visiems.

Tuo galime įsitikinti ir matydami jį ant kryžiaus. Ištiestos Jėzaus rankos – priminimas visiems, jog esame labai jo mylimi – Jėzus nešė šviesą dalyvaudamas laidotuvėse ir visų džiaugsmui, prikeldamas mirusius, gydė ligonius, atleisdamas jų nuodėmes, nevengdavo nusidėjėlių bendrystės, trokšdamas padėti jiems ištrūkti iš blogio priklausomybės, išgydydavo akluosius siųsdamas juos eiti ir toliau nešti džiaugsmą kitiems. Toks Jėzaus mokymas leido daugybei žmonių patirti stebuklą, kai kitiems nešamas gėris sugrįždavo atgal net kelis kartus pagausėjęs.

Šviesą Jėzus spinduliuoja ir palyginime apie gailestingumą, pasakodamas apie paklydusį sūnų, kurį Dievas pasitinka tėvišku, kupinu meilės apkabinimu. Šviesą Jėzus spinduliuoja  ir  kabodamas ant kryžiaus – kai vienas iš šalia kabojusių piktadarių suprato savo nuodėmingumą ir prieš pat mirtį paprašė prisiminti jį Dievo karalystėje, jis išgirdo Jėzaus užtikrinimą: „Pažadu, dar šiandien su manimi būsi Rojuje“.

Taigi, su Kristaus gimimu pasaulyje nušvito negęstanti, meilę ir ramybę teikianti šviesa.

Man patys gražiausi prisiminimai apie Šv. Kalėdas yra atėję vaikystės, kai prieš Kalėdas kaimynai dalindavosi su kitais kaimynais tuo, kas, ką turi: bitininkai – medumi, sodininkai – obuoliais, vaisiais ir kt. Prisimenu, kad tai būdavo nuostabaus džiaugsmo, kažkuo pradžiuginti kitą, dienos. Tik dabar geriau suprantu, kad tai Jėzaus pamoka – negyventi tik savo džiaugsmui, o nešti džiaugsmą kitiems, dalintis juo su kitais.

Goda Misiūnienė, Maironio lituanistinės mokyklos direktorė:

– Man Kalėdos – tai ypatinga šventė. Tai buvimas kartu su šeima ir draugais, tai susikaupimo, vilties ir džiaugsmo metas.

Kūčių vakaro neįsivaizduoju be šeimos. Maisto ruošimas, dovanų rišimas, pokalbiai, juokas, praėjusių metų prisiminimai, naujų planų kūrimas ir t.t. – tai neįkainuojamas laikas praleistas su šeima. Kadangi vyresnieji vaikai mokosi universitetuose ir namus aplanko nelabai dažnai, tai šių metų Šv. Kūčių laukiu labai nekantriai.

Ruošdama maistą Kūčių stalui, visada laikausi tradicijų: jokių pieno ir mėsos produktų nenaudoju. Silkė nėra populiariausias maistas vaikams, bet spanguolių kisielius, mieliniai blynai su obuoliais ir „ausytės“ su grybais greitai išgaruoja nuo stalo.

Labai svarbu paminėti, kad aš turiu ypatingai didelę ir šaunią antrą šeimą – tai Maironio lituanistinės mokyklos kolektyvas. Jau daugelį metų mokykla turi tradiciją po paskutinės Kalėdinės eglutės pasirodymo, susirinkti kartu su savo šeimomis ir paminėti artėjančias Šv. Kalėdas. Mokyklos kolektyvą sudaro beveik 100 žmonių, todėl yra visai natūralu, kad visi vieni kitų nepažįsta. Tad šios šventės metu yra geriausia proga susipažinti, pagirti, paskatinti vienas kitą, atsiprašyti, paguosti ar atleisti.

Pasinaudodama proga, noriu padėkoti ir su artėjančiomis šventėmis pasveikinti visus MLM rėmėjus: Lietuvių Fondą, Kazickų šeimos fondą, JAV Švietimo Tarybą, LR Švietimo ir Mokslo ministeriją, Rotary klubą; visas lietuviškas organizacijas, LR Konsulatą Čikagoje, MLM tėvelius, bei mokinius.

Tegu šventinis džiaugsmas sušildo kiekvieną mūsų širdį, suartina šeimas, gimines ir visą mūsų lietuvišką bendruomenę. Tegu bendrumo jausmas lydi mus ne tik per gražiausias metų šventes ar gerumo akcijas, bet ir kasdieniniame gyvenime.

Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų, brangūs lietuviai.

Ziono Lietuvių evangelikų liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra:

- Kalėdos, man kaip kunigui, kaip krikščioniško tikėjimo atstovui, iš vienos pusės reškia Kristaus gimimą, iš kitos pusės - tai yra Jėzaus Kristaus gimimo laukimas, tai, ką visa bažnyčia skelbia ir laukia, kad Jėzus Kristus ateis ir įsteigs savo karalystę. Imant žmogiškąją plotmę, Kalėdos - tai tradicijos, šeimos susibūrimas, bendravimas, atviras dalinimasis savo jausmais vienas kitam, meilės dalinimasis, vilties išraiška, kad mūsų gyvenimas, kad ir koks jis būtų bebuvęs per tuos praėjusius metus, gali būti geresnis. Mes tikimės teigiamų pokyčių mūsų gyvenime. Apie tai ir yra Šv. Kalėdos. Norėčiau pasidalinti Kalėdų šventės prisiminimais iš savo vaikystės. Gyvenant Sovietų okupuotoje Lietuvoje, kaip turbūt visiems yra žinoma, nebuvo galima švęsti krikščioniškų švenčių, tačiau mes vis tiek susirinkdavome Kūčių vakarienei. Didžioji dauguma mūsų giminės buvo aukštas pareigas užimantys asmenys: inžinieriai, universiteto profesoriai, mama - gydytoja, kurie galėjo lengvai užsitraukti sovietų nemalonę. Kadangi mano brolio gimtadienis yra gruodžio 25 d., mes turėjome gerą pasiteisinimą susirinkti Kūčių vakarienei - mes švęsdavome gimtadienį. Stengdavomės pasipuošti ir Kalėdinę eglutę, kurios prekyboje pasirodydavo tik po visų švenčių, tačiau važiuodavome į mišką jos kirsti, ar pasipuošdavome didžiulę eglės šaką. Šv. Kalėdos yra kažkokia ypatinga šventė, kuomet pačiu tamsiausiu metų laiku galvojame, tikime ir laukiame tos šviesos, kuri ateina tik dalinantis dieviškąja meile - bendravimu, pagalba ir atrama, kai jos reikia.

„Chicago Mother Foundation” prezientė Edita Zasimauskaitė:

– Nors gyvendami JAV pripratome švęsti ir kitas nuostabias šventes tokias kaip Padėkos diena, visgi pirmenybe atiduodame Šv. Kalėdoms. Jos man visada primena vaikystę – kvepiančius mandarinus, ilgus mamos vakarojimus virtuvėje gaminant maistą, mano ir sesers generalinį namų tvarkymą, pastangas iškasti užšalusį smėlį stengiantis pastatyti eglutę ir žinoma, tradicinį visos šeimos šventinių filmų maratoną, šiltai susisukus į pledą. Kol nepersikrausčiau į JAV niekur kitur nebuvau šventusi Šv. Kalėdų – tai laikas, kurį paskirdavau savo šeimai, o dabar tai – neįkainojami jaunystės prisiminimai. Esu įsitikinus, kad ir mano vaikai dabar išgyveną tą patį jausmą. Jau nuo Padėkos dienos jie pradeda garsiai planuoti, ką mes visi darysime – kada statysime imbierinį namelį, puošime eglutę, kurioje būtinai žibės daug lempučių, klausysimės jau gal kokį tūkstantį kartų tos pačios Kalėdinės muzikos, kaip lauke bus daug sniego ir kaip ateis taip ilgai lauktos atostogos. Kartais pagalvoji, jog tas laukimas daug nuostabesnis, nei pačios šventės, kurios taip greitai praeina ir visa žiemos pasaka staiga dingsta kaip rūkas. Kalėdos mums ne tik žiemos šventė, jų metu mums gimė vyriausias sūnus, kuriam šiais metais sueis 14 metų. Neseniai jis man pareiškė, jog Kalėdų seneliu jis tikės tol, kol išeis mokytis į koledžą. Na aš irgi tikiu, juk Šv. Kalėdos – stebuklų metas, nes kol mes svajojame, kol tikime, pasaka gyvena mumyse.

Šiemet, jau šeštąjį kartą visas Čikagos mamytes ir jų vaikučius pakvietėme į Šv. Kalėdų šventę. Kadaise keleto mūsų mamų sugalvotas nedidelis renginys tapo viena laukiamiausių švenčių, ypač vaikams, kurie net paaugę nori dalyvauti renginyje, jei ne kaip žiūrovai, tai kaip pagalbos nykštukai.   Šio renginio tikslas buvo, kad kuo daugiau Čikagoje gyvenančių lietuvių mamų rastų naujų draugių, o vaikai susipažintų, kad prie vieno bendro stalo sėstų ne tik pažįstami, bet ir naujoms pažintims pasiruošę žmonės. Šio renginio metu ne viena ir ne dvi mamos surado bendraminčių, kai kurios net geriausias drauges pažino dėka mūsų renginio. Šiais metais „Vilko Pilko Kalėdų“ spektaklyje, kuriame vilkas buvo pats Rimantas Pažemeckas, dalyvavo visas „Pelėdžiukų“ mokyklėlės mokytojų ir vaikų būrys. Visi prisidėję prie šios šventės buvo savanoriai, jie geros valios vedami kūrė pasaką vaikams, o visos už bilietus surinktos lėšos buvo paaukotos sergantiems vaikams. Ar gi tai ne stebuklas? Tikros Kalėdos – su šypsenomis, dovanomis ir gerais tikslais.

Mūsų „Chicago Mothers Foundation“ linki visiems lietuvių bendruomenės nariams tikėti stebuklais, atverti savo širdis ir padovanoti truputi atjautos belaukiant Šv. Kalėdų.