Labai dažnai girdim istoriją apie turtingų ir skurdžių šalių santykius. Joje pasakojama, jog turtingos Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalys dosniai siunčia savo pinigus skurdžioms tautoms, kad pastarosios galėtų kovoti su skurdu ir lipti vystymosi laiptais į viršų. Galbūt kolonializmo metu Vakarų galios ir pelnėsi iš savo kolonijų resursų, tačiau viskas jau praeityje. Šiomis dienomis jos kasmet paaukoja daugiau nei 125 milijardus dolerių. Tai tvirtas jų geranoriškumo įrodymas.
Ši istorija, dėka turtingojo pasaulio vyriausybių, yra taip plačiai išplitusi, kad dažniausiai apie tai net nesusimąstome. Deja, tai nėra taip paprasta kaip gali pasirodyti.
„Global Financial Integrity“ bei „Centre of Applied Research“ šais metais paviešino stulbinančius duomenis. Tyrėjai susumavo visus finansinius resursus, kuriais apsikeičia turtingos ir skurdžios šalys. Į skaičiavimus buvo įtraukta ne tik parama, užsienio investicijos bei prekybos srautai, bet ir ne finansiniai pervedimai.
Ekspertai išsiaiškino, jog pajamos, keliaujančios iš turtingų šalių skurdžiosioms, nublanksta prieš pajamas, kurios keliauja į kitą pusę.
2012 metais besivystančios šalys gavo apie 1,3 trilijono dolerių, tačiau tais pačiais metais, turtingos šalys iš skurdžiųjų gavo daugiau nei 3 trilijonus dolerių. Susumavus visus šiuos pervedimus nuo 1980 metų, paaiškėja, jog skurdžios šalys per pastaruosius keletą dešimtmečių turtingosioms valstybėms sumokėjo daugiau nei 16 trilijonų dolerių.
Tai reiškia, jog raidai ir vystymuisi skirta finansinė parama veikia visiškai priešingai. Turtingos šalys nepadeda skurdžiosioms šalims vystytis. Iš tiesų skurdžios ir neišsivysčiusios šalys padeda turtingosioms tautoms vystytis ir praturtėti.
Didžiausią skurdžių šalių netenkamų pajamų dalį sudaro nefiksuojamas (dažniausiai neteisėtas) kapitalo perbėgimas. „Global Financial Integrity“ duomenimis, nuo 1980 metų dėl kapitalo perbėgimo besivystančios tautos neteko 13,4 trilijono dolerių.
Didžioji dalis šio nefiksuojamo pajamų nutekėjimo vyksta per tarptautinę prekybos sistemą. Esmė tokia – korporacijos (tiek vietinės, tiek užsienio) savo sąskaitose fiksuoja melagingas kainas ir tokiu būdu siekia išgauti pinigus iš besivystančių šalių ir perkelti juos tiesiai į taip vadinamus „mokesčių rojus“. Dažniausiai taip siekiama išvengti mokesčių, tačiau ši strategija taip pat naudojama plaunant pinigus bei apeinant kapitalo kontrolę. 2012 metais besivystančios šalys dėl šios praktikos neteko daugiau nei 700 milijardų dolerių – penkis kartus daugiau nei gavo užsienio finansinės paramos.
Ką reikėtų dėl to kaltinti? Kadangi neteisėtas kapitalo perbėgimas sudaro didžią šios problemos dalį, reikėtų pradėti nuo to. Žinoma, reikėtų kaltinti kompanijas, kurios teikia melagingas sąskaitas faktūras, tačiau kodėl joms taip lengva tai padaryti? Praeityje muitinės pareigūnai galėdavo užlaikyti įtartinai atrodančius pervedimus. Tačiau Pasaulinė prekybos organizacija pranešė, jog dėl to prekyba darosi lėta ir nenaši. Būtent dėl to 1994 metais muitinės pareigūnai buvo įpareigoti praleisti visas sąskaitas, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra ypatingai įtartinos. Dėl to neteisėtą pinigų nutekėjimą sukontroliuoti pasidarė daug sunkiau.
Neteisėtas kapitalo perbėgimas nebūtų įmanomas ir be mokesčių rojų. Kalbant apie mokesčių rojus, kaltuosius rasti labai nesunku – pasaulyje jų yra 60 ir dauguma jų yra kontroliuojami Vakarų šalių. Tarp Europos mokesčių rojų yra Liuksemburgas bei Belgija, o JAV – Delaveras bei Manhatenas. Tačiau pats didžiausias mokesčių rojų tinklas yra susijęs su Londonu, kuris kontroliuoja slaptas jurisdikcijas per Britanijos Karūnos žemes bei užjūrio teritorijas. Kitaip tariant – tos pačios šalys, kurios nuolatos giriasi apie skurdžioms šalims teikiamą finansinę paramą, ir suteikia galimybę vogti iš besivystančių šalių.
Skurdžioms šalims nereikia labdaros. Joms reikia teisingumo, kurį suteikti nėra taip sunku. Galėtumėme nurašyti jų skolas, kad šių šalių vyriausybės gali tuos pinigus skirti vystymuisi. Galėtumėme uždaryti slaptas jurisdikcijas ir nubausti bankininkus bei buhalterius, kurie yra atsakingi už neteisėtą pinigų nutekėjimą. Taip pat galėtumėme įgalinti tarptautinį minimalų korporacijų pajamų mokestį, kuris padėtų panaikinti korporacijų siekius slaptai perkeldinėti savo pinigus aplink pasaulį.
Žinome, kaip išspręsti šią problemą. Tačiau šie sprendimo variantai nepatinka galingiems bankams ir korporacijos, kurios pelnosi iš dabartinės sistemos. Lieka tik vienas klausimas – ar išdrįsime tai padaryti?
