Saugumo ekspertai vis dažniau kalba apie hibridines grėsmes ar net karą. Tai ypač suaktyvėjo po Vladimiro Putino samdinių invazijos į Ukrainą, kuri labai nustebino Vakarus. Ne tik visuomenę, bet ir daugelį saugumo ekspertų. Jie klausė savęs: kaip čia įvyko, kad Putinas taip staiga ir lengvai okupavo dalį Ukrainos?
Pasirodo, kad karinė fazė tebuvo vienas paskutinių agresijos etapų. Iki tol ilgą laiką vyko paruošiamieji darbai – visapusiškai silpninti ukrainiečių norą gintis. Šioje vietoje ėmė populiarėti hibridinio karo terminas.
Bet jei ko nors paklaustumėte, kas yra tas hibridinis karas?
Daugeliui aišku, kas yra karas. Nuo pat mažumės darželiuose, mokyklose, tėvų ir kitų suaugusiųjų esame mokomi, jog karas yra tada, kai šaudo. Natūrali vaiko logika jam kužda, kad tuo metu, kai liaujasi šaudyti, karo nebėra. Su šia logika daugelis.. ką čia daugelis, praktiškai koks 80 proc. mūsų populiacijos gyvena ir užaugę: „Jei šaudo, vadinasi karas, o jei nešaudo, vadinasi taika.“
Šitoks vaikiškas suvokimas apie karą yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis šiandien nesupranta, ką reiškia žodis hibridinis karas. Žmonėms yra be galo sunku suvokti, jog agresija gali būti ir kitokio pobūdžio – nebūtina šaudyti, važinėti tankais ar laidyti raketas.
Dabar įsivaizduokite:
iš vienos pusės turime Vakarų visuomenę, kuri nuo mažumės yra mokyta, kad agresija yra tik tada, kai šaudo;
iš kitos pusės turime Kremlių – imperiją, kuri nepripažįsta jokių sienų, jokių įstatymų, jokių tarptautinių taisyklių. Ji pripažįsta tik tai, kas už viso to stovi – gryną galią.
Tiesa, Kremlius aiškiai supranta, jog galia vis dar yra Vakarų pusėje. Spėkit, ką jis tokiu atveju daro?
Kadangi Vakarų visuomenė priešiškai reaguos tik į šaudymus, Kremlius stengiasi nešaudyti, bet kenkia mums visais kitais būdais.
Kaip jam sekasi? Puikiai. Vakarykštė konferencija Seime „Visuomenės atsparumas ir Rusijos hibridinės grėsmės Vakarų pasauliui“ yra geras to pavyzdys.
Atrodo, tokioje konferencijoje turėtų susirinkti įžvalgiausi ekspertai, kurie pateiktų tikras hibridinio karo priežastis ir pasiūlytų efektyviausius būdus, kaip jį laimėti. O ką kai kurie iš jų kalba?
Daugmaž taip: „Lietuva/Vakarai laimės kovą prieš Kremliaus agresiją, kai išugdys visuomenėje kritinį protą ir užtikrins laisvą visuomenę (kur visi turi teisę kalbėti bet ką, svarbu – negrasintų šaudyti) ir panašius dalykus.“ What?
Pirma, kritinis protas nėra kiekvieno žmogaus teisė ar galimybė. Kritinis protas (kaip ir, pvz., aukštasis mokslas) yra guviausio proto mažumos privilegija. Noras priversti visuomenę „protauti kritiškai“ iš tiesų ne apsaugoja ją nuo propagandos poveikio, o priešingai – paverčia dar pažeidžiamesne bet kokiai destruktyviai politinei propagandai. Kritiškai protauti gali tik mažuma, nes tik mažuma žmonių geba atsirinkti faktus, tinkamai susidėlioti prioritetus ir adekvačiai vertinti kintančias aplinkybes. Deja, daugelis kitų, gavę progą pademonstruoti kritinį protavimą, netrukus pasimeta prioritetuose, faktų ir kintančių aplinkybių gausoje bei galiausiai paskęsta begalinėse abejonėse ir sąmokslo teorijose.
Antra, kova prieš Kremliaus melą prasideda ne nuo laisvos visuomenės utopijos (kur visi gali kalbėti bet ką (kad ir meluoti), svarbu, kad nebūtų grasinimų ir karo kurstymo), o nuo dezinformacijos šaltinių likvidavimo. Kalbu ne tik apie Kremliaus „žiniasklaidos“ kanalų, bet ir vietinių vakaro žinių uždarymą. Gydytojai juk nepradeda užsiūti žaizdos nepašalinę svetimkūnio ir galimo užkrato šaltinio, ar ne?
Trečia, atsparumas propagandai nepriklauso nuo gebėjimo protauti kritiškai. Ir nebaigę didelių mokslų žmonės gili būti atsparesni Kremliaus melui, jeigu nuo mažumės žinotų, kad Lietuva ir Vakarai turi aiškų priešą ir kad priešas nebūtinai turi šaudyti. Žmonės turi suprasti, kad jų šalį priešas gali pražudyti vykdydamas agresiją kitais būdais.
Ketvirta, žmonių atsparumas Kremliaus melui išaugtų, jei liautumėmės vertę visus protauti kritiškai ir nuo jaunumės ugdytume valstybinę savimonę. Geriau vienas stiprias emocijas ir sentimentus keliantis filmas apie mūsų didvyrius ar kelios išvykos laisvės kovotojų takais, negu tūkstantis paskaitų apie 10 būdų, kaip atpažinti priešo propagandą.
Jeigu manęs paklaustų, nuo ko pradėti dorotis su hibridinėmis grėsmėmis, atsakyčiau taip – nuo savo kalbos ir vartojamų terminų:
1. Liautis svaičioti apie laisvos visuomenės utopiją ir įsisąmoninti, jog turime realų politinį priešą, kuris jau mus yra gerokai įrijęs, mums dar to nė nepastebėjus.
2. Liautis kalbėti apie karą (tiek informacinį, tiek hibridinį), kurio nekariaujame. Agresiją vykdo tik viena pusė – Maskva. Mes tuo tarpu net nepripažįstame sau, jog mus užpuolė. Ar girdėjote, kad Europos lyderiai būtų paskelbę Maskvai informacinį karą? Pvz.: Europos Komisijos suburta ekspertų grupė 2018 m. kovo 12 d. paskelbė dokumentą A multi-dimensional approach to disinformation, kuriame nėra nė žodžio apie pagrindinį pasaulinės dezinformacijos šaltinį – Kremlių. Nė vieno.
3. Liautis galvoti, kad tarp valstybių egzistuoja tik du būviai – karas arba taika. Jei Kremlius nuo 1991 m. sausio 13 d. nesiunčia pas mus tankų nereiškia, jog nuo tada gyvenome taikoje. Imperija (kas šiandien ir yra Putino Kremlius) neturi sienų – tik pakraščius. Imperija niekada nesudaro taikos su kaimynais. Ji tiesiog iš karštosios agresijos fazės pereina prie šaltosios.
Algirdas Kazlauskas, www.politologas.lt
