Kinija, pranešdama apie mažiausiai nuo 2010 metų padidintą biudžetą kariuomenei (padidėjo 7 procentais iki 148 milijardų dolerių), bando parodyti, jog yra taiki šalis, ypač po JAV prezidento siūlymo didinti JAV biudžetą (apie 10 procentų). Tačiau tai yra šiek tiek apgaulinga, žinant, jog JAV kariuomenės biudžeto didinimui priešinsis įstatymų leidėjai, o Kinijoje tokios vidinės opozicijos nėra.
Reikia nepamiršti ir to, kad Kinijos kariuomenės biudžetas nėra labai skaidrus – iš tiesų jam gali būti skiriama ir 20-40 procentų daugiau nei pranešama. Be to jame tikriausiai nepriskaičiuojamos jau vykstančios modernizacijos programos.
Nors Kinijos kariuomenė vis dar yra ganėtinai tradicinė – didžiąją jos dalį sudaro armija – šalis ir toliau telks dėmesį į struktūrines reformas, ypač oro ir jūros pajėgų vystymą. Praėjusiais metais Kinija pradėjo naudoti „J-20“ naikintuvą, kuris aprūpintas slapta („stealth“) technologija, o šiuo metu šalies oro pajėgos bando įgyti ir tokia pačia technologija ginkluotą bombonešį. Taip pat praėjusiais metais Kinijos karinės jūrų pajėgos pranešė, jog kovai paruošė pirmąjį savo lėktuvnešį ir pradėjo statyti kitą. Taip pat šių metų pradžioje buvo netikėtai paaukštinti visų trijų laivynų vadovai.
Tokia įrangos ir personalo raida bei karinės bazės statybos Džibutyje (kuri bus pirmoji karinė Kinijos bazė užsienyje) parodo aiškų norą demonstruoti galią ir prieštarauja premjero Li Keqiango kalboms, jog Kinija nori „taikos ir stabilumo“.
Pranešant apie biudžeto didinimą Nacionalinio Liaudies Kongreso atstovas spaudai Fu Yingas pabrėžė, kad Kinija labai atsilieka nuo JAV savo kariuomene ir akcentavo, jog šalis turi „išsaugoti savo suverenumą, interesus ir teises“ bei „taiką ir regiono saugumą“.
Tai turėjo skambėti teigiamai, tačiau tai yra ganėtinai prieštaringas pranešimas žinant apie regioninius nesutarimus Pietų Kinijos jūroje, kurioje Kinija konstruoja ir ginkluoja karines bazes. Be to savigynai nereikia masyvaus karinio jūrų laivyno bei užjūryje esančių bazių. Nors Kinija ir tikina tarptautinę bendruomenę, kad neturi jokių piktų kėslų, šalis atsidūrė šiokiame tokiame akligatvyje.
Kinija taip pat turi vidinių priežasčių, dėl kurių turi stiprinti savo kariuomenę.
Viena iš jų yra tai, jog masyvi demobilizacija ir darbo vietų kariuomenėje (šiuo metu 2 milijonai) skaičiaus mažinimas, sukeltų ekonominį nestabilumą, o dauguma žmonių liktų be darbo ir pensijų. Antra – kariuomenės stiprinimas padeda skatinti nacionalizmą, kuriuo vyriausybė naudojasi siekdama atitraukti dėmesį nuo kitų ekonominių, politinių ir socialinių problemų.
Nėra abejonių, jog Kinija mato populistišką, nacionalistišką ir agresyvią dabartinio prezidento retoriką kaip galimybę užimti atvirą tarptautinio lyderio postą.
