Nuo 1901 metų iki dabar Indonezijoje įvyko daugiau nei 150 stiprių žemės drebėjimų. Taigi toji šalis nesvarsto, ar dar bus žemės drebėjimų. Klausimas tik – kada? Pateikiame trumpą paaiškinimą, kodėl gamtos stichija šioje šalyje tokia negailestinga.
Penktadienį Indoneziją vėl sukrėtus galingam ir daugybės aukų pareikalavusiam žemės drebėjimui ir šalį nusiaubus dar vienam cunamiui, daug kam galėjo kilti klausimas, kodėl taip kenčia šis kraštas.
Atsakymai glūdi žemėje. Priežastys yra dvi. Pirma, Indonezija yra pačiame aplink Ramųjį vandenyną nuo Naujosios Zelandijos iki Čilės pro Indoneziją, Japoniją ir Kaliforniją besidriekiančio „Ugnies žiedo“ epicentre.
Indonezijoje yra apie 400 vulkanų, iš jų apie 80 veikiančių. Būtent šiame rate įvyksta 90 procentų žemės drebėjimų.
Be to, Indonezijos teritoriją kerta ne vienas tektoninis lūžis, todėl žemė ten juda nuolat. Žemės drebėjimai kyla dėl staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimo. Energija kaupiasi iš lėto, o atsipalaiduoja staiga, tuo sukeldama seismines bangas, kurios plačiai paplinta ir uolienos lūžta.
Penktadienį Indoneziją supurtęs žemės drebėjimas yra jau devintas šiemet ir pats stipriausias bei nusinešęs daugiausia aukų.
Pirmas mokslininkų įrodytas žemės drebėjimas Indonezijoje fiksuotas 1629-aisiais. Daugiausia aukų iki šiol pareikalavo žemės drebėjimas ir cunamis Indoneziją ištikęs 2004-aisiais per Kalėdas. Tuomet žuvo beveik 228 tūkst. žmonių.
Cunamis pasiglemžė daugiau aukų nei tikėtasi
Indonezijos vyriausybė paprašė tarptautinės pagalbos po virtinės niokojančių žemės drebėjimų ir cunamio, smogusio Sulavesio salai bei pražudžiusio mažiausiai 1234 žmones. Dešimtys pagalbos agentūrų ir nevyriausybinių organizacijų siūlosi suteikti gyvybių galinčią išgelbėti pagalbą, Indonezijos vyriausybei neįstengiant organizuoti tinkamo atsako po penktadienį ištikusios didžiulio masto stichinės nelaimės.
Tikėtina, kad 7,5 balo žemės drebėjimo ir cunamio aukų dar daugės, nes gelbėtojai negalėjo pasiekti kai kurių atokių vietovių nelaimės zonoje. Požeminiai smūgiai ir milžiniškos bangos, siekiančios 6 metrus, apgadino oro uostus, ligonines ir kitą svarbią infrastruktūrą.
Dauguma aukų rasta Palu mieste. Iš vienos ligoninės išvežti 545 lavonai, jiems iškastas 100 metrų ilgio ir 10 metrų pločio kapas. Pasak vietos pareigūnų, duobę prireikus bus galima padidinti. Indonezijoje dauguma gyventojų yra musulmonai, jų religiniai papročiai reikalauja, kad mirusieji būtų palaidoti kuo greičiau, paprastai – tą pačią dieną.
Visos aukos, vežamos iš vietos ligoninių, buvo nufotografuotos, kad šeimos galėtų išsiaiškinti, kur palaidoti jų artimieji. Viename paskelbtame vaizdo įraše matyti, kaip gyventojai eina nuo vieno lavonmaišio prie kito, mėgindami atpažinti žuvusiuosius. Į griovį suguldytus palaikus žemėmis užpylė ekskavatorius.
Kariuomenės ir komerciniai lėktuvai gabeno į regioną pagalbos siuntų ir būtiniausių atsargų, bet nelaimės zonoje labai stinga sunkiosios technikos, reikalingos žmonėms po sugriuvusiais pastatais pasiekti. Mat jų ten galėjo likti gyvų. Pavyzdžiui, sugriuvus aštuonaukščiam viešbučiui Palu mieste, iš po griuvėsių sklido žmonių balsai.
Indonezijos prezidentas Joko Widodo suteikė šaliai leidimą priimti tarptautinę pagalbą. Kol kas neaišku, kokią pagalbą leista priimti, bet nusiaubtoms vietovėms reikalingos medicinos priemonės, maistas ir vanduo.
Ar aukų galėjo būti mažiau?
Daliai mirčių buvo galima užkirsti kelią, tačiau išankstinio perspėjimo apie nelaimes sistema jau dešimtmetį yra įstrigus bandomajame etape. Aukštųjų technologijų jūros dugno jutiklių sistema, duomenų pripildytos garso bangos ir optinio pluošto kabelis turėjo pakeisti senąją sistemą, įrengtą po šiame regione beveik 250 tūkstančių gyvybių nusinešusio cunamio 2004-aisiais, kurią Indonezijai tuomet padėjo įsirengti Vokietija ir kitos šalys. 2016 metų žemės drebėjimas Sumatroje atskleidė, kad dabartinė perspėjimo sistema nėra efektyvi – taip yra dėl jos techninės nepriežiūros, vagysčių ir vandalizmo. Tačiau rietynės tarp skirtingų agentūrų ir vis nukėlinėjamas projektui užbaigti reikalingas finansavimas, siekiantis vos milijardą rupijų ($69,000), reiškia, kad sistema nepasistūmėjo toliau prototipo, sukurto už $3 milijonus, gautus iš JAV Nacionalinio mokslo fondo, stadijos.
Naujausia tragedija centriniame Sulavesyje ir nusiaubti Palu iūr Dongalos miestai tragiškai pademonstravo dabartinės sistemos neveiksmingumą ir informacijos vietiniams žmonėms, kaip elgtis nelaimės atveju, trūkumą.
„Man tai yra tragedija moksline prasme ir dar didesnė tragedija Indonezijos žmonėms. Siaubinga stebėti, kas dabar vyksta Sulavesyje, ir žinoti, kad tenai yra nenaudojama puiki sensorinė sistema, galinti suteikti informaciją, galinčią išgelbėti žmonių gyvybes“, – sako stichinių nelaimių valdymo specialistė iš Pitsburgo universiteto Louise Comfort, vadovavusi šio projekto daliai, už kurią buvo atsakinga JAV.
