Nuo pat to laiko, kai ji susidūrė su stipresniais nei tikėtasi varžovais kairėje, Hillary Clinton pozicionavo save kaip kur kas progresyvesnę ekonomistę negu buvo manoma anksčiau. Ji pasisakė prieš „Keystone“ naftotiekį, prieš abejotiną Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį, ir palaikė paskolų naštos sumažinimą koledžų studentams. Jos liepą pasakyta kalba apie ekonomines problemas, kurioje ji ragino smarkiai didinti viešąsias investicijas ir reglamentuoti korporacijų veiklą, buvo tikras to pavyzdys.
Tiesa, yra viena reikšminga sritis, kuri gali neigiamai atsverti visa, ką ji siūlo. Tai jos pagrindinės ekonomikos komandos pasirinkimas. Pastarųjų metų demokratų prezidentų istorija šiuo atžvilgiu mums ramybės nesuteikia – nuo pat jos vyro administracijos laikų, pagrindiniai ekonomikos postai buvo atiduodami Volstrito šulams. Finansinis dereglamentavimas, kuris sužlugdė ekonomiką 2008-aisiais, buvo Roberto Rubino ekonomikos komandos, kuri dirbo Billui Clintonui, veiklos vaisius.
Po to, kai tas pats finansinis krachas padėjo Barackui Obamai patekti į Baltuosius rūmus per 2008-ųjų rinkimus, jis nuvylė savo rėmėjus paskirdamas daugelį tų pačių žmonių ar jų proteguojamų asmenų savo vyriausiais patarėjais ekonomikos klausimais. Nenuostabu, kad su tokia komanda Obama pasirinko ne reglamentuoti, o skatinti didžiuosius bankus, ir kad jis ėmėsi deficito mažinimo bei biudžeto balansavimo dar prieš ekonomikai atsiduriant visiško atsigavimo kelyje. Šie veiksmai buvo itin nesėkmingi politiškai ir parodė, jog kritiškos respublikonų prognozės naujajam prezidentui išsipildė.
Žinoma, Obamos gynėjai sako, kad, kaip naujokas, jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paskirti patyrusius žmones. Bet tai paprasčiausiai netiesa. Jis galėjo rinktis ir iš kitų, lygiai tokių pat patyrusių ekonomikos specialistų, kurie skyrėsi dviem svarbiais aspektais. Jie nenorėjo ginti Volstrito status quo ar peštis dėl ekonominio atsigavimo fiskalinės disciplinos. Šie žmonės buvo be ceremonijų išgrūsti iš Baltųjų rūmų arba turėjo tenkintis ne tokiomis svarbiomis pareigomis.
2008-ųjų vasarą Obama vis dar aiškino besivadovaujantis patarimais tiek iš Volstrito, tiek iš centristų – „abiejų Bobų“ Reicho ir Rubino. Tačiau kai jis galutinai suformavo savo komandą, tapo akivaizdu, jog Volstritas laimėjo.
Atrodo, kad ir Hillary žaidžia tą patį žaidimą. 2008-aisiais jai patarinėjo tie patys žmonės, kurie dirbo jos vyro administracijoje. Šiandien jai patinka sakyti, jog ji bendradarbiauja su daugiau nei 200 ekonomikos ekspertų, reprezentuojančių platų skirtingų požiūrių spektrą. Tačiau, ką gi ji paskirtų į savo komandą, jeigu vis dėlto būtų išrinkta Jungtinių Valstijų prezidente?
Mano kolega iš „American Prospect“, Haroldas Meyersonas, dažnai prisimena istorinę akimirką iš 1933-ųjų pradžios, kai FDR paskyrė savo ekonomikos komandą. Tais metais pagrindiniai žaidėjai buvo „J.P. Morgan & Co.“, įsikūrę adresu Volstrito gatvė 23. Vienas iš Ruzvelto patarėjų pasiūlė, jog būtų gera idėja paskirti žmogų iš kompanijos į vieną iš pagrindinių ekonominių postų. Tačiau FDR paprieštaravo, sakydamas: „Čia nebus nieko iš pastato nr. 23.“ Kaip rašo Meyersonas, šiandien tai prilygtų niekam iš „Goldman Sachs“ arba niekam iš bet kurio kito Volstrito megabanko.
Ar Hillary išdrįstų pažadėti tą patį? Jeigu ji atmes tradicinius kandidatus, ar jai užteks pakankamai progresyvistų su patirtimi ir sugebėjimais užpildyti pagrindinius jos ekonomikos komandos postus? Taip, tokių žmonių užtektų. Nobelio laureatas Josephas Stiglitzas būtų rimtas pretendentas į šią grupę. Beveik visos jo prognozės išsipildė su šimtaprocentiniu tikslumu. Jis turi ir darbo vyriausybėje patirties, tiek kaip Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, tiek kaip Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas valdant Billui Clintonui, kuomet jis ir Bobas Reichas pasižymėjo kaip aršūs progresyvistai bei įrodė esą rimti žaidėjai. Clinton kampanija bendrauja su Stiglitzu ir kitais progresyviais ekonomikos ekspertais. Tačiau mažai tikėtina, jog Clinton jam suteiktų galingą poziciją savo komandoje.
Clinton žingsniai link ekonomikos problemų sprendimo yra sveikintini. Sprendimas sudaryti tikrai progresyvią ekonomikos komandą būtų dar reikšmingesnis. Tačiau, turint omenyje milžinišką finansinę paramą, kurią ji gavo iš Volstrito, ji tai pasiryžtų daryti tik tuomet, jei rinkėjų ir aktyvistų balsai taptų stipresni už jos rėmėjų.
Robertas Kuttneris yra vienas iš „The American Prospect“ redaktorių ir Brandeis universiteto Hellerio mokyklos kviestinis profesorius
