Daugiau 
 

Kosminė gėda

04/22/2016 Aidas
nesteranka-991

Internete išplito dar viena puikia nuotrauka iš Šiaurės Nigerijos. Dešimtys Penzos gyventojų, paskatinti vietos valdžios (nors greičiausiai tai buvo tikrų tikriausias įsakymas), išsirikiavo į milžinišką svastiką. Žinoma, šalyje, kur nugalėjo nacizmas (vos prieš kelias dienas nacionaliniu pagrindu pradėtos taikyti naujos represijos prieš okupuoto Krymo totorius – dabar jie ne tik toliau yra suiminėjami, areštuojami, o jų namuose ir darbovietėse vykdomos kratos, bet ir uždrausta Medžliso veikla), tai stebinti neturėtų. Viskas būtų gerai, jei tik iki kaulų smegenų iš tiesų nacistine esanti Rusija, iš įpročio visada ir apie viską meluoti, isteriškai (ir kaip visada – represijomis) nekovotų su bet kokiomis „nacistinės simbolikos“ apraiškomis – net jei tos svastikos yra istorinėse nuotraukose, antifašistinėse karikatūrose ar XIX amžiuje austose staltiesėse. Tačiau Penzos gyventojai tokiu būdu iš tiesų norėjo paminėti Jurijaus Gagarino kosminio skrydžio sukaktuves suformuodami skaičių 55; koks likimo pokštas, kad per tokį geranorišką ketinimą pasąmoningai atsiskleidė visa šiandieninė šios šalies esmė – kaip sakoma, ylos maiše nepaslėpsi.

O represinės diktatūros ylą jos apologetai nenuilstamai bando ne tik kad maiše paslėpti, bet ir iškeisti į mito apie „galingą kosminę supervalstybę“ muilą. Deja, tai buvo daroma gana sėkmingai – savo laiku jiems iš tiesų pavyko apgauti visą pasaulį, įskaitant Ameriką, savo „kosminiais pasiekimais“ (apie tai labai išsamiai ir įdomiai rašo L. Vladimirovas knygoje „Sovietinis kosmoso blefas“). Už tai Amerika atsakė su kaupu – pirmiausia aplenkusi ją „lenktynėse į Mėnulį“, o paskui pribaigė niekam tikusią sovietinę ekonomiką per puikiai sužaistą „strateginės gynybos iniciatyvos“ blefą. „Sovietinė kosmoso programa“ iki šių dienų išlieka antru (po totalitarinio taip vadinamos „pergalės Didžiajame tėvynės kare“ kulto) ramentu, ant kurio laikosi neįgali neosovietinė rusų ideologija.

Tačiau šis melas nublanksta prieš tai, kad VISA sovietų kosmoso programa – bent jau to periodo, kuriuo yra priimta labiausiai didžiuotis – buvo nusikalstama. Pradėkime nuo to, kad ji buvo pavogta. Savo „kosmoso srities pasiekimus“ Rusija pirmiausia pavogė iš Vokietijos (pirmoji sėkmingai pakilusi Koroliovo „kurta“ raketa yra tiksli „Fau-2“ kopija), paskui – iš Amerikos (o iš esmės – vėl iš to paties inžinieriaus fon Brauno).

Šis ramentas, savaime suprantama, yra kur kas mažiau svarbus nei pirmasis, juo labiau dabartinėmis siaubingai degradavusio Rusijos mokslo ir technologijų sąlygomis: vis dar leidžiamas pagal 30 metų senumo brėžinius sukonstruotas raketas ir jų ekipažą prieš startą stačiatikių popai teplioja paaukotų gyvūnų krauju... t.y., atleiskite, suklydau – krapnoja „švęstu vandeniu“ (nors iš esmės tai vienas ir tas pats), o visa rusų dalis Tarptautiniame kosminiame centre yra nukabinėtas ikonomis.

Tačiau vis dėlto – tai paskutinis dalykas, kurį senieji ir naujieji sovietmečio apologetai gali pateikti pasauliui kaip nors kažkiek pozityvaus, o daugybė žmonių, net ir viską žinodami apie Rusijos vykdytas ir tebevykdomas represijas ir agresiją, į kosmonautiką ir kosmonautus vis dar žiūri su pagarba. Net ir kandusis žurnalistas Aleksandras Nevzorovas neseniai pareiškė, kad savo kritikos skalpeliu nelies Gagarino, kurį nepaprastai gerbia už asmeninę drąsą. Taip yra todėl, kad tapo būtina užsiiminėti „sovietmečio ir šiandienos rusų kosmoso programos“ vainikavimu ir aukštinimu.

Ne, nesirengiu „herojiškiems“ mitams priešpastatyti išgalvotų sąmokslo teorijų – girdi, Gagarinas apskritai niekada į kosmosą neskrido. Skrido, savaime suprantama, nors be nepakeičiamo Rusijos melo neapseita ir čia. Tam, kad jo skrydis tarptautiniame registre būtų užfiksuotas kaip naujas rekordas, reikėjo, kad pilotas pakiltų ir nusileistų tame pačiame aparate. Sovietinė raketa „Vostok“ buvo tiek nepatikima, kad būtų galima nuleisti ja Gagariną (po viso būrio prieš tai rengtuose skrydžiuose įvykusių gedimų, kurių kiekvienas vos per plauką nekainavo jam gyvybės) buvo pabijota, tad jis katapultavosi ir ant žemės nusileido parašiutu. SSRS, savaime suprantama, pamelavo, kad viskas buvo ne taip, o patį faktą pripažino tik daug vėliau.

Tačiau šis melas nublanksta prieš tai, kad VISA sovietų kosmoso programa – bent jau to periodo, kuriuo yra priimta labiausiai didžiuotis – buvo nusikalstama. Pradėkime nuo to, kad ji buvo pavogta. Savo „kosmoso srities pasiekimus“ Rusija pirmiausia pavogė iš Vokietijos (pirmoji sėkmingai pakilusi Koroliovo „kurta“ raketa yra tiksli „Fau-2“ kopija), paskui – iš Amerikos (o iš esmės – vėl iš to paties inžinieriaus fon Brauno). Amerikiečių kosminė programa buvo labai atvira, jos rezultatai buvo publikuojami mokslinėje spaudoje, o štai sovietinė – įslaptinta tiek, kad melagingas pas ją buvo net pavadinimas „Baikonur“ (tikrasis kosmodromas yra daugybė šimtų kilometrų nuo šio Kazachijos kaimo). Nesunku suprasti, kas kieno rezultatais naudojosi. Tik per stebuklą GULAG’e galutinai nenugalabytas Koroliovas nebuvo visai netalentingas inžinierius, tačiau pagrinde jo talentas pasireiškė gebėjimu pritaikyti svetimas aukštąsias technologijas prie nieko nevertos sovietų techninės bazės (vos ne taip vadinamasis „krovinių kultas“ – Melanezijos religinių judėjimai, kuriuos vienijo bendras tikėjimas magiška vakarietiškų prekių galia). Kurį laiką, nors ir sunkiai, tai pavyko, o kai technologinis protrūkis pasidarė pernelyg galingas, amerikiečiai nuskrido į Mėnulį, o Koroliovo raketos „N1“ viena po kitos sproginėjo dar starte.

Tad kaip atsitiko, kad vagys paleido pirmąjį palydovą, jų kosmonautas pirmasis išėjo į atvirą kosmosą (pirmoji tai padariusi kosmonautė irgi buvo rusė)? Kaip jiems pavyko aplenkti tikruosius visų atitinkamų technologijų kūrėjus? Lygiai taip pat, kaip internete piratinės filmų kopijos pasirodo anksčiau už jų premjeras kino teatruose – iki galo neišbaigti variantai, pavogti iš studijos montažinės, su nevykusiu garsu, montažo ir kitomis klaidomis, tačiau anksčiau!

Pirmasis palydovas buvo bevertis metalo gabalas. Fon Braunas tokį patį siūlė paleisti pora metų anksčiau, tačiau jam buvo atsakyta, argumentuojant moksliniu ir praktiniu tokio palydovo beprasmiškumu. O štai prasidėjus pilotuojamiems skrydžiams, kriminalinė Rusijos prigimtis pasimatė visu grožiu, mat mes jau nuo seno puikiai žinome, kad šiai šaliai žmonių gyvybės visada buvo nieko vertos. Pirmąsias gretas iš esmės sudarė kamikadzės, o Nevzorovas veltui žavisi Gagarino, sutikusio skristi, nors žinojo, kad šansas grįžti gyvam yra ne didesnis nei 15 %, drąsa. Ne kiekviena drąsa verta žavėtis. Drąsos turi ir serijinis žudikas, metęs iššūkį policijai, o ypatingos drąsos turi teroristai mirtininkai. Šalis, siunčianti žmones į mirties nagus, yra nusikaltėlė; naudojimasis kamikadzėmis yra didžiulė gėda, o ne pagrindas didžiuotis, o tų nelaimingų puspročių, propagandos išplautomis smegenimis, galima nebent gailėtis (nors matant, kokiais užkietėjusiais sovietmečio garbintojais jie iki šių dienų išlieka, net ir gailėtis jų nebesinori). Taip, galima žavėtis tais, kurie rizikuoja ir aukojasi gelbėdami kitus žmones ar mokslinio progreso vardan, tačiau tai – visai ne tas atvejis. Pilotuojamoji sovietinė kosmonautika neturėjo jokios mokslinės ar praktinės prasmės. Ir net žodis „pilotuojamoji“ šiuo atveju taip pat yra melas – tie žmonės nebuvo pilotai, o tik nieko nevaldantys bandomieji gyvūnai. Pats Gagarinas prisipažino, kad jo vaidmuo nuo beždžionės skiriasi tik tuo, kad beždžionė negali duoti interviu. Tačiau buvo dar vienas skirtumas – beždžionė būtų kainavusi daugiau, jų nėra tiek daug, ir ją reikia pirkti už valiutą užsienyje, o štai milijonai rusų visada po ranka. Taip, nesvarumo būsenos poveikis primato organizmui kėlė šiokį tokį teorinį susidomėjimą, tačiau jei jau taip, tai daktaro Mengelės bandymai davė žmonijai daug daugiau nei sovietinė kosmoso programa. Mengelės gauti rezultatai iki pat šių dienų padeda gelbėti žmonių gyvybes, o kosminė medicina reikalinga tik pati sau. Visą realią kosmoso tyrinėjimo naudą žmonijai užtikrina robotai ir nepilotuojami aparatai.

Vienintelis (!) sovietinės kosmoso programos tikslas buvo „nušluostyti nosį“ Amerikai. Ir vien dėl to, kol amerikiečiai judėjo link tikslo laikydamiesi visų reikalingų saugumo reikalavimų ir pasitelkę sveiką protą, sovietai grūdo savižudžius į niekam nenaudingas, iki galo neišvystytas raketas. Taip, proceso metu žūdavo ir amerikiečiai – tačiau tai vyko dėl tragiškų klaidų. O štai sovietų kosmonautai krito kaip lapai dėl sąmoningos nusikalstamos veiklos. Tik per stebuklą išgyveno Gagarinas, Tereškova, Leonovas (jam vakuume išsipūtė skafandras ir jis tik vargais negalais sugebėjo įsisprausti į jį atgal – nejaugi net to nebuvo galima patikrinti dar Žemėje?! – ne, negalima, amerikiečiai mus aplenks!) – o štai Komarovo kelionė iki galo neužbaigtu kosminiu laivu baigėsi tragiškai, kaip tai nutiko ir Volkovui, Pacajevui ir Dobrovolskiui (juos išsiuntė be skafandrų, kad galėtų visus tris sutalpinti į vienvietį laivą ir pameluoti visam pasauliui, kad SSRS į kosmosą siunčia jau triviečius kosminius laivus!).

O svarbiausia – visam šiam blefui reikalingi milžiniški pinigai buvo metami vargstančioje ir alkstančioje šalyje, kur didžioji gyventojų dalis gyveno vos ne akmens amžiuje.

Daugeliu atžvilgių daugelis tenai taip pat gyvena ir iki šiol.

Nuotrauka: Propagandinio, kosmoso programą šlovinančio, sovietmečio laikų plakato fragmentas

Jurijus Nesterenka

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu