Daugiau 
 

Lietuvybės grūdas - į amerikiečių širdis

08/07/2015 Aidas

Trečią vasarą į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) iš Kalifornijos atvyksta Amerikos studentų grupė ir jų dėstytojas Edmondas Saliklis. Čia rengiama inžinerinė stovykla tapo tokia populiari, kad užsienio svečiai prašo profesoriaus vežtis į Vilnių bent lagaminų panešti ar auditorijos lentą nuvalyti.

Kalifornijos valstybinio politechnikos universiteto (CalPoly) profesorius E. Saliklis ir jo studentai šiemet trečią kartą dalyvauja tarptautinėje vasaros mokymų stovykloje „VGTU-CalPoly 2015“. Ši stovykla - profesoriaus projektas, kuriuo nori bent dalį savo išminties ir patirties atiduoti kraštui, kuriame gimė jo tėvai ir seneliai.

„Galėjau rinktis Barseloną ar Londoną, tačiau net nesvarsčiau šių variantų. Mintyse buvo tik Vilnius. Priežastis labai paprasta - esu patriotas, noriu čia nuveikti kuo daugiau: supažindinti VGTU studentus su savo pedagogika, o savo studentams parodyti šalį, kurios jie patys galbūt niekada nepamatytų“, - gerai nusiteikęs nepriekaištinga lietuvių kalba tikino Kanadoje gimęs, nuo vaikystės Amerikoje gyvenantis pašnekovas.

„Suprancūzintas“ vardas

E. Saliklis prisipažino, kad namiškiai ir draugai jį vadina Edmundu, o štai dokumentuose jo vardas įrašytas prancūziška maniera - Edmondas.

„Taip nutiko dėl to, kad gimiau Kanadoje. Kai tėvelis atėjo manęs registruoti, vietiniai valdininkai vardą parašė taip, kaip jiems įprasta, prancūziškai“, - prisipažino profesorius.

Pašnekovo tėvai iš Lietuvos pasitraukė atėjus sovietams. Per Europą vyko į Ameriką, tačiau į šią šalį patekti galėjo tik tie, kurie čia turėjo giminaičių, kitų pabėgėlių Amerika lengvai nepriėmė. O Kanada svetingai priglaudė nuo okupacijos ir tremties baisumų bėgančius lietuvius. E. Saliklio seneliai iš tėvo pusės buvo ištremti į Sibirą, tėčio sesuo taip pat atsidūrė už poliarinio rato. Profesoriaus mama su broliais ir savo mama irgi suskubo į Vakarus.

„Atplaukusius laivu lietuvius priėmė Kanados valdžia, tačiau už šią kelionę jie turėjo atidirbti, - šeimos istoriją prisiminė E. Saliklis. - Mano mama dirbo ligoninėje slauge, tėtis buvo ką tik baigęs miškininko mokslus, taigi jį pasiuntė į Šiaurės Kanadą pjauti medžių. Tėvas pasakojo, kad ten jam teko patirti, ką reiškia 40 laipsnių šaltis. Įdomu tai, kad 40 laipsnių pagal Farenheito ir Celsijaus skalę yra vienodas dydis. Kanadiečiai tokiu oru į lauką arklių neleisdavo, o štai lietuviai - dirbo.“

Lietuvybės dvasia

Gyvenimo Kanadoje jis neprisimena. Kai sukako treji, šeima persikėlė į Ameriką, įsikūrė Čikagoje. Juokėsi, jog Čikagoje lietuvių tikrai daugiau negu Vilniuje, todėl augo visą laiką supamas lietuvybės.

„Šeimoje kalbėjome tik lietuviškai, net ne lietuviškai, o smetoniškai, ne taip, kaip jūs, vilniečiai - specifiškai tariantys balses, - juokėsi E. Saliklis. - Kadangi nebuvo aišku, kas vėliau nutiks su Lietuva, tėvai mums dar visai mažiems vaikams kaskart sakydavo, jog privalome išlaikyti lietuvybę: ne tik kalbą, bet ir istoriją, tautosaką, net patiekalų receptus. Taip buvome auginami. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, susimąsčiau: ką su tuo mano „kraičiu“ daryti? Kol kas dar pats neradau atsakymo į šį klausimą. Dabar darau ką galiu - atvežu čia savo studentus, kad jie pamatytų man brangų pasaulio kampelį.“

Nors gimė ir užaugo už Atlanto, CalPoly profesorius teigė, kad jo pilietybė yra Amerikos, o tapatybė - lietuviška.

Meno žmogus inžinerijoje

Architektūros inžineriją dėstantis E. Saliklis prisipažino, kad jaučiasi labiau meno nei techninių mokslų žmogus. Profesorius lieja puikias akvareles, turi įspūdingą balsą - jaunystėje net mąstė apie operos dainininko karjerą.
„Kai rinkausi gyvenimo kelią, dar neturėjau stipriai išreikšto vieno polinkio - domino daug kas. Pasirinkau architektūrą todėl, kad ji visada žavėjo, be to, augau Čikagoje - mieste, kuris savo architektūra yra įdomiausias miestas Amerikoje. Pirmieji dangoraižiai buvo pastatyti būtent čia“, - dėstė pašnekovas.

Architektūros studijas papildė inžinerijos mokslai, vėliau E. Saliklis gavo daktaro laipsnį. Dabar profesorius turi sukūręs savo dėstymo metodiką, nors ir sunkią bei intensyvią, bet itin populiarią tarp studentų. Dėstytojas neslėpė, jog labai žavisi VGTU studentais.

„Mano dėstomas kursas yra sunkus, bet lietuviai labai imlūs ir gabūs, atlikdami užduotis nepasiduoda, tad rezultatas beveik nesiskiria nuo mano studentų, kurie jau įpratę prie mano dėstymo būdo ir tempo“, - pasidžiaugė jis.

Veržiasi į Lietuvą

2012 metais E. Saliklį į VGTU skaityti paskaitos pakvietė profesorius Gintaris Kaklauskas, apie šį mokslų daktarą jis žinojo net dirbdamas už Atlanto. Tą kartą CalPoly profesoriui ir kilo mintis rengti inžinerines vasaros stovyklas amerikiečiams ir lietuviams studentams, nes per mokslo metus išvažiuoti semestrą mokytis į Lietuvą Amerikos studentai neturi galimybių - dėl praleisto semestro reikėtų metus mokytis papildomai.

„Amerikoje labai populiaru studijuoti Europoje ar Australijoje, tačiau nuvykę ten studentai gyvena ir dirba tokiose „mini Amerikose“ - su savo dėstytoju iš Amerikos mokosi pasirinktoje šalyje, tačiau izoliuotai, nebendradarbiauja su vietiniais. Mano idėja kita: amerikiečiai ir lietuviai mokosi kartu. Vieną paskaitų kursą jiems dėsto lietuvis dėstytojas, kitą - aš. Mano studentai susidraugauja su lietuviais, užsimezga šilti ir nuoširdūs santykiai“, - tikino entuziazmo nestokojantis dėstytojas.

Kai grįžta į Ameriką po vasaros stovyklos Lietuvoje, E. Saliklio fakultete nuolat skamba lietuvių kalba: dėstytojas dažnai girdi „labas“, „ačiū“, o diplomų teikimo šventėse dainuojamos lietuviškos dainos. Pasak profesoriaus, jo studentai parsiveža neišdildomų įspūdžių ir naujos vertingos patirties. „VGTU-CalPoly“ projektas plačiai žinomas Kalifornijoje, apie jį nuolat kalba Lietuvoje apsilankę studentai.

„Apie projektą yra girdėję net tie, kurie dar tik ruošiasi stoti į CalPoly. Šiais metais į mane kreipėsi studentas ir prisipažino studijoms pasirinkęs šį universitetą tik dėl to, kad galėtų važiuoti pagal šią programą į Lietuvą“, - džiaugėsi profesorius.

Jis sakė jaučiantis, kad į savo studentų širdis pasėja Lietuvos grūdą. Kad jis sėkmingai dygsta, dėstytojas regi savo akimis. Nors į Vilnių vasarą su dėstytoju vyksta antro kurso studentai, net baigiantieji nuolat prašo suteikti galimybę dar kartą atsidurti Lietuvoje.

Akvarelės ir dainavimas

Su žmona Rūta E. Saliklis užaugino dvi dukras, vyresnioji taip pat pasirinko studijuoti architektūrą.

„Mano žmona - labai įdomus žmogus ir nuostabiai graži moteris. Jos doktoranto darbo tema buvo lietuviškų tautinių drabužių atkūrimas. Medžiagą darbui žmona 1993 metais rinko Vilniuje. Nors svarstė dirbti akademinį darbą, dabar yra kuratorė meno muziejuje ir labai patenkinta šiuo darbu“, - su meile apie savo gyvenimo moterį pasakojo Kalifornijos universiteto profesorius.

Prieš trejus metus Edmondas pradėjo lieti akvareles, jau surengė dvi parodas ir keletą darbų pardavė. Pašnekovas teigė, kad žmona jį vadina dailės studentu, tikru dailininku pripažinti nesiryžta, nes yra profesionali meno kuratorė. Tačiau jis Rūtą vadina savo mūza, ji yra ne vieno jo paveikslo modelis.

Nors ir netapo profesionaliu dainininku, E. Saliklis įvykdė prieš penkiolika metų užsibrėžtą tikslą: išmoko ir sudainavo Franzo Schuberto dainų ciklą „Žiemos kelias“, kurio imtis dažnai nesiryžta net profesionalūs solistai.

„Žinoma, padainavau jį draugams. Priverčiau išklausyti, nors gal kam ir buvo kančia“, - ironizuodamas apie savo pomėgį dainuoti kalbėjo pašnekovas.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu