Skelbimai: 877-459-0909
Reklama: 877-702-0220  
Prisijungti Registracija
Daugiau 
 

Meile grįstas Čyvų šeimos gyvenimo kelias

06/05/2015 Aidas
cyvas-949

Saulius ir Daina Čyvai – tai didelė ateitininkiška šeima, pirmą kartą susitikusi Dainavoje (ateitininkų vasaros stovykloje – red. past.) prieš keturiasdešimt metų, kai abu dar buvo vaikai. Šiandien Daina ir Saulius turi penkis vaikus: 28-erių Matą, 26-erių Reginą, 23-ejų Joną, 20-ies Tomą ir 17-os Mariją. Visi vaikai, kaip ir Saulius su Daina, aktyviai dalyvauja ateitininkiškoje veikloje. Kviečiame skaityti jų nuoširdų liudijimą apie meilės kelią, pagrįstą tikėjimu ir viltimi.

- Kelintais metais ir kokiame renginyje vienas kitą pirmą kartą susitikote?

Daina. Tikrai pirmą kartą susitikome Dainavoje! Mūsų abiejų šeimos vasarą važiuodavo į stovyklas. O artimiau susipažinome 1975-aisiais, o gal net 1976-aisiais. Pamenu, jog buvo keista, kad kažkoks Saulius Čyvas, aukštas ir lieknas studentas, skyrė išskirtinį dėmesį man…

- Kokį pirmąjį įspūdį vienas kitam palikote?

Saulius. Tas pirmasis susitikimas taip seniai įvyko, kad vos ir beprisimenu. Padėkos dienos išvakarėse kursantai pradėjo rinktis Dainavoje iš visų kampų ir kampelių. Kadangi Čikaga yra truputį toliau nuo Dainavos, man reikėjo gana ilgai laukti, kol čikagiečiai pasirodys. Kai jie atvyko, pirmą kartą sutikau tokią gana neaukštą (nors ir visos mokinės man neatrodė aukštos), bet gražiai besišypsančią, pilną energijos Dainą.

Daina. Pirmasis įspūdis buvo paprastas ir labai mielas. Prisimenu pavardę ir ūgį… ir tą įspūdį, kaip miela buvo Saulių matyti. Tylus, ramus ir labai išmintingas. Ar bent taip tik atrodė tuo metu. Tai buvo tik pati pradžia, nes man tuomet buvo 13 metų, o Sauliui – 18. Tolesni įspūdžiai buvo daug įdomesni! Per ketverius ar penkerius metus pradėjome vis dažniau susitikti – žiemos kursuose (tarp Kalėdų ir Naujųjų metų) ir moksleivių ateitininkų stovyklose. Kai man buvo šešiolika, Saulius buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) Centro valdybos pirmininkas. Jis tuomet ruošė kursus bei vasaros stovyklą. Be to, dar spėdavo atvykti iš Klivlando į Čikagą ir aplankyti moksleivių kuopas bei dalyvauti kituose ateitininkų renginiuose. Kasmet būdavo rengiamos sporto šventės. Susitikdavom sporto salėje. Krepšinis, ko gero, mus ir suvedė. Tuo metu būdavo „Ateities“ žurnalo kasmetinė šventė ir labai puiki proga bendrauti. Kai tik sutikdavau Saulių – ypač Dainavoje – mes vis rasdavom laiko pasikalbėti. Saulius man buvo didelis autoritetas ir labai geras draugas. Panašu, kad mūsų draugystė buvo labai dvasinga ir kartu sportiška. Toks ir pasiliko mano pirmas įspūdis… Labai tikras, natūralus ir paprastas.

- Papasakokit, kuo skiriasi Dainava šiandieną nuo tos, kurioje judu susipažinote?

Saulius. Dainava yra labai mažai pasikeitusi nuo to laiko, kai mudu susipažinome. Gal viena kita pušis ar medis aukštesnis, bet gamta likusi tokia pat. Dažnai aplanko ilgesys ten sugrįžti, jausmas, kuris apima visą sielą ir kūną, kai pasuki nuo Austin Road kryžkelės link – tai tas pats ilgesys, tas pats jausmas, kaip ir anuomet. Skiriasi tik tuo, kad anksčiau tėvai mus veždavo pro Dainavos vartus, o dabar mes per dvidešimt metų savo vaikus ten vežam. Jau ir mūsų sūnus su marčia savo sūnų – mūsų anūką – veža pro tuos pačius vartus.

Daina. Dainava yra labai dvasinga vieta. Tiek šiandien, tiek anuomet, kai susipažinome su Sauliumi. Laužavietė, „kita pusė“, „Baltieji rūmai“, valgykla, sporto aikštė, pušynas, „Spyglio“ ežeras, šventovė. Visos šios išvardytos vietos mums labai artimos. Kai randi tokią stebuklingą vietą kaip Dainava, kurioje per trumpą laiką atrandi vos ne visą gyvenimo prasmę, kai matai, ką šiandienos Dainava reiškia mūsų vaikams ir visai šeimai, supranti, kad trūksta žodžių apibūdinti šiai vietai. Dainava yra mūsų jaunystės ir draugystės vieta, kur stovyklaujame, dainuojame, žygiuojame, sportuojame, kur lengviau melstis, nes dangus arčiau, žvaigždės ryškiau matosi. Dainava – tai vieta, kurioje karta iš kartos žmonės gali visą dieną kalbėtis lietuviškai ir jausti didesnę pareigą išlaikyti lietuvišką tapatybę.

- Tarp ateitininkiškų renginių yra tam tikras laiko tarpas. Kaip sekėsi draugystę vystyti ir auginti tarp susitikimų ateitininkiškuose renginiuose? Gal susitikdavote kituose renginiuose? Jeigu taip, tai kokiuose?

Saulius. Per metus susitikdavome mažiausiai du kartus: kursuose ir vasaros stovykloje. 1976-aisiais pradėjau dirbti MAS Centro valdyboje ir, nors gyvenau Klivlande, vis buvo „reikalų“ ir „priežasčių“ atvažiuoti į Čikagą.
Daina. Tikrai susitikdavome kituose renginiuose. Susitikdavome per sporto šventes. Mūsų draugystė vystėsi labai gražiai, nes turėjome gerą ateitininkišką pagrindą.

- Kiek vienas kitam darėte įtaką dvasiniam augimui? Ar skatinote vienas kitą tobulėti?

Saulius. Man nereikėjo skatinti Dainos tobulėti, nes ji man dažnai sakydavo, kad ji, kaip ir visos moterys, ir taip jau yra tobula. O jeigu nejuokaujant… Rėmėme vienas kitą, kiek galėjome, dvasiniame bei profesiniame augime.

Daina. Saulius jaunystėje man buvo didžiausias dvasingumo pavyzdys. Jo dalyvavimas Žiemos kursuose, pasiruošimas kursams ir stovykloms kartu su kun. Stasiu Yla – tai buvo gyvas katalikiškumo pavyzdys. Be to, Saulius studijavo Jėzuitų universitete ir prieš tai mokėsi katalikiškose mokyklose. Pamenu, kai kun. Stasys Yla per 1981-ųjų kursus priėjo prie manęs ir pasakė: „Daina Kamantaite, buvau jau tai numatęs ir kviečiau Saulių pagalvoti apie kunigystę, tačiau matau, kaip jis tave myli. Aš tam pritariu ir judu laiminu.“ 1982 m. spalio 30 d. ištekėjau už Sauliaus. Mūsų santuoką laimino kun. Stasys Yla ir kun. Antanas Saulaitis SJ.

- Ar darėte įtaką vienas kitam rinkdamiesi profesijas?

Daina. Tikriausiai atsakysiu, kad taip. Turėjome didžiulę įtaką vienas kitam. Ištekėjau būdama studentė – dvidešimties metų. Svarbiausia buvo baigti studijas. Ir tada jau šeima… Kai nusprendėme, kad sukursime šeimą, man teko paaukoti savo profesinius sprendimus. Tačiau šio sprendimo dėka kilo dar svarbesnės „profesijos“ džiaugsmas… Tapau penkių vaikų mama ir nuostabaus vyro, kuris sugebėjo išlaikyti šeimą, žmona. Sauliaus profesijai ir sėkmei didelę įtaką padarė dr. Vytautas Vygantas, kun. Stasys Yla ir... Dievas.

- Kaip nusprendėte kurti šeimą? Gal atsimenate gražių istorijų, susijusių su sužadėtuvėmis?

Saulius. Draugavome beveik pusantrų metų. Gyvenau tuo metu Teksase. Kadangi dirbau oro linijoje, man teko galimybė kas savaitgalį atskristi į Čikagą. Gerai, kad Čikagoje yra labai daug muziejų, nes šeštadienius praleisdavome juose lankydamiesi. 1982-ųjų birželio viduryje visi atvyko į Klivlande vykusias Nijolės Lenkauskaitės ir Kęstučio Slotkaus vestuves. O man tuo metu jau buvo nusibodę skraidyti į Čikagą kiekvieną savaitgalį, tad į Slotkų vestuves pats atskridau jau su paruoštu žiedu. Taip ir įvyko – tarp Slotkų vestuvių ir vakarinio baliaus susižiedavome.

- Apie kokią santuoką svajodavote santuokos pradžioje? Ar įsivaizdavote kažką panašaus į tai, ką turite šiandien?

Daina. Svajoti apie santuoką? Nežinau… Drįstu pasakyti, kad malda, gilus tikėjimas, ateitinininkiškas pagrindas ir gilus supratimas mus abu paskatino kartu žengti paprastu keliu… Šiandien lieka dėkoti Dievui už visas malones ir šeimą.

- Papasakokite, kiek ateitininkiški principai ir veikla užima vietos jūsų šeimoje? Ar skiriate laiko skaityti, diskusijoms? Jeigu taip, kokia forma tai darote?

Saulius. Ateitininkų principai davė pagrindą ne tik apie juos skaityti ar diskutuoti, bet kartu bandyti kasdieną juos įgyvendinti savo pavyzdžiu tiek vienas kitam, tiek savo vaikams. Ne tik vežėm vaikus į bažnyčią, į mokyklas, į jaunučių bei moksleivių užsiėmimus, į tautinius šokius bei chorus, bet ir patys bandėme prisidėti ten, kur galėjome. Bandėme savo pavyzdžiu įgyvendinti tai, ką reiškia būti geru kataliku, krikščioniu, tautiečiu, šeimos nariu.

- Auginant vaikus amerikietiškoje visuomenėje yra nemažas iššūkis išlaikyti lietuviškas tradicijas, dvasią ir kalbą. Kaip stengėtės išlaikyti tą lietuviškumą perduodami jį savo vaikams?

Saulius. Nuo mažens, kaip ir mūsų tėvai, vežėme vaikus ten, kur yra puoselėjamos lietuviškos tradicijos: į šeštadieninę lituanistinę mokyklą, tautinius šokius, chorus, stovyklas ir kursus. Taip pat leidome vaikams dalyvauti ir amerikietiškoje veikloje. Kiekvienas atrado tai, kas jiems arčiau prie širdies. Visi iki vieno pamilo Dainavą ir ten tebevažiuoja be jokio paraginimo.

- Kai šiandien galvojate apie Dainavą, su kokiais dalykais ta vieta asocijuojasi pirmiausia?

Saulius. Visų pirmiausia, kai pagalvoju apie Dainavą, jaučiu, kad Dainavos įkūrėjų tikslas yra pasiektas. Negalėdami sugrįžti į savo tėvynę, nežinodami, kad tai užtruks per penkiasdešimt metų, jie sukūrė Dainavą. Tai mažas gamtos kampelis, kur Lietuva – meilė jos kalbai, dainoms bei šokiams – nebus užmiršti, o perduoti iš kartos į kartą.

- Dainavoje susitinka ateitininkiškos šeimos ir iki šiol. Turime nemažai jaunų ateitininkiškų šeimų tiek JAV, tiek Lietuvoje. Ko palinkėtumėte toms jaunoms šeimoms?

Saulius. Toms jaunoms šeimoms, kurios atvyksta į Dainavą, sakau: „Sveiki atvykę“ ir linkiu kartu su savo vaikais pasidžiaugti: „Ten kur mano svajos, ten kur mano sapnai…“ Kad jiems bent trumpai pabuvus išsipildytų „jų svajos ir sapnai“.

- Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Simona Minns. Interviu pasirodė žurnalo „Ateitis“ 2015 m. 3 nr. Nuotraukos iš asmeninio šeimos archyvo.

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu