Ir vėl atėjo laikas pakviesti jus visus lapkričio 19 dieną į Ian Maxin koncertą, vyksiantį Marquette Parko bažnyčioje sekmadienį, 1-ą valandą po pietų. Tai jau septintas „Po angelo sparnu“ koncertas, pristatantis violončelininką, kompozitorių, puikiai žinomą ne tik Čikagos, bet ir Lietuvos auditorijai atlikėją – Ian Maksin. Tai muzikantas, pamilęs Lietuvą. Šią vasarą jam plojo Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus ir Marijampolės muzikos gerbėjai.
Jo koncertus lydėjo gausūs atsiliepimai lietuvių spaudoje. Susipažinimui perspausdiname Ingridos Šulcaitės straipsnį „Kelias į sėkmes susidaro iš nuoseklaus darbo, meilės tam, ką darai, ir įveiktų sunkumų“, atspausdintą „Verslo“ svetainėje www.bznstart.lt.
Tarptautinį pripažinimą pelnęs ir nuolat užsienyje koncertuojantis violončelininkas ir kompozitorius iš Čikagos (JAV) Ianas Maksinas (42) sako, kad nebuvo pats geriausias mokinys ir studentas. Solidžius honorarus gaunantis atlikėjas įsitikinęs, kad laimė slypi ne piniguose, o tame, ką darai ir ką sukuri.
Meilė muzikai pabudo, supratus jos poveikį žmogui
Violončele groju nuo šešerių, bet tiktai būdamas 15–16 m. paauglys rimčiau susidomėjau muzika. Pirmas atradimas buvo, kai supratau, kad muzika, kurią groju, patinka žmonėms, jaudina juos, kažką jiems reiškia, nes sukelia emocijų. Vėliau studijuodamas konservatorijoje Niujorke supratau, kad noriu rasti savo kelią, savitą ir išskirtinį balsą. Studijuodamas kaip tik ir pradėjau kurti bei vystyti savo prekinį ženklą. Mano prekinis ženklas – tai kelių muzikinių žanrų (klasikos, džiazo, etninės liaudies muzikos) iš įvairių pasaulio šalių derinys, kaip pagrindinį instrumentą naudojant violončelę. Tada to niekas nedarė, niekas nebandė sujungti šių žanrų aukštu, profesionaliu lygiu. Mano strategija – groti su vietos muzikantais. Aš niekada nevykstu į gastroles su savo muzikantų grupe, ieškau vietinių partnerių ir atvykęs su jais ruošiu programą. Niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas, nes kiekvieną kartą nauji muzikantai, kiekvienas su savo stiliumi, savo unikalia patirtimi ir kultūra.
Socialiniai tinklai – 95 proc. sėkmės
Turiu tūkstančius gerbėjų, sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“. Užmegztas ryšys su gerbėjais socialiniuose tinkluose vėliau materializuojasi. Komunikacijai „Facebook“ ir „Twitter“ kasdien skiriu nuo vienos iki dviejų valandų. Tai verta, nes bendravimas su gerbėjais ir bendraminčiais suteikia teigiamų emocijų ir energijos. Pats ruošiu vaizdo medžiagas ir jas viešinu socialiniuose tinkluose: koncertų, repeticijų įrašus ir pan. Per muziką prasideda įsitraukimas ir bendravimas, keitimasis informacija, idėjomis, pasiūlymais. Turi jaustis tavo asmeninis dalyvavimas ir dėmesys, nes tai kuria patikimumą, lojalumą, nuoširdumą. Nors turiu komandą, bet didžioji dalis komunikacijos koncepcijų sugalvota mano, nes seniai tai darau pats, žinau, kas veikia, o kas ne.
Per savaitę darbui – iki 60 valandų
Vaikystėje ir paauglystėje išbandžiau daug būrelių, labai norėjau sportuoti, bet nepriėmė, o į muzikos mokyklą patekau. Nebuvau disciplinuotas mokinys, pagrindiniam instrumentui – violončelei – beveik neskyriau laiko, tačiau kasdien grojau roką, bliuzą gitara... Pastaruosius trisdešimt metų aš groju po penkias ar šešias valandas kasdien, įskaitant savaitgalius ir neskaičiuojant koncertų. Per savaitę instrumentui skiriu 36–40 valandų. Dar užsiimu rinkodara, administraciniais darbais ir pan. Taigi iš viso apie 60 valandų per savaitę skiriu savo muzikai ir su ja susijusiai veiklai. Atsikėlęs ryte pirmą valandą skiriu socialiniams tinklams, paskui groju. Esu visiškai atsidavęs savo darbui ir nuolat keliu sau naujų tikslų. Kiekvienais metais aš tampu geresniu atlikėju: daug groju, lavinu proto lankstumą ir tai padeda improvizuoti. Improvizacija yra labai svarbus kūrybinio proceso elementas, jis padeda kurti muziką, gauti grįžtamąjį ryšį iš bendro kūrybinio darbo su kitais. Tai pati aukščiausia kūrybos lyga. Harmonija, melodija, ritmas ir jų improvizacija sudaro daugybę galimybių, kombinacijų ar mažų gabaliukų. Didžiausias menas – juos įausti į vientisą audinį.
Mokomės ir tobulėjame per klaidas
Laimė man slypi ne piniguose, o diversifikacijoje kaip biržoje, kai dedi pinigus į skirtingus dalykus. Kažkas nesuveikia, o kažkas suveikia ir duoda grąžą. Mano nuomone, negali laimė būti viename dalyke, nes jeigu kažkas nepavyko, gali atsidurti situacijoje, kai nėra alternatyvų. Kuo daugiau dalykų tau teikia laimę, tuo ji yra tvaresnė. Žinau viena, kad laimė ne piniguose ir ne jų sumoje. Laimę teikia tai, ką tu darai ir kuri. Kiekvienais metais uždirbu vis daugiau, tačiau važinėju tuo pačiu automobiliu 12 metų, manau, dar tiek pat juo važinėsiu (juokiasi – red. past.). O patarinėti jauniems žmonėms nereikia, jie patys turi patirti visus iššūkius ir įveikti sunkumus. Reikia pačiam prieiti sprendimą, per klaidas mokomės ir bręstame kaip asmenybės. Aš nedaliju patarimų, nes manau, kad tai gana rizikinga. Tačiau žinau, kad reikia savęs klausytis ir girdėti savo širdį, savo įkvėpimą, tai, kas užveda. Visa tai vadinu aistra. Nebijokite klaidų ir, kaip sakoma, sekite paskui savo aistrą.
Dainora Baliutavičienė,
2017 m. rugsėjis
