Ką išsivežu? Kuo norėčiau su Jumis pasidalinti? Pirmiausia, noriu pasidalinti džiaugsmu, kad buvau tarp savo tautiečių, kad sutikau gražių, šviesios širdies žmonių. Smagu patirti, kad lietuviška dvasia ir jauki svetingumo aplinka plazdena ir čia, šiapus Atlanto, Jūsų širdyse. Tiesa, tai buvo tik trupinėliai Jūsų srovenančio gyvenimo, bet man jie buvo labai malonūs trupinėliai.

Kai bent trumpam prisilieti prie tokios turtingos lietuvybės šaknų, įsitikini, kad lietuvybė savo gražiosiomis savybėmis nuo seniai čia atrado trąšią dirvą ir šiandien sodriai veši. Prisipažinsiu, Lietuvoje daugelis, ypač jaunų žmonių, gyvena išsivaikščiojimo nuotaikomis. Tad smagu buvo pajausti per pamaldas ir kitomis progomis, o ypač minint Valstybės dieną, kad Lietuvos šalies ir jos krikščioniškų dvasinių turtų meilė yra gyva.

Talkindamas Misijoje viešėjau ne tik Lemonte. Teko pabuvoti ir Čikagoje. Atkeliaudamas turėjau svajonę aplankyti garbingosios Dievo tarnaitės ses. Marijos Kazimieros Kaupaitės vienuolinius namus, pasimelsti prie jos kapo, užeiti į jos kambarėlį ir ta svajonė išsipildė.

Ką dar išsivežu? Entuziazmo patirtį. Atrodo, kad mes ten, Lietuvoje, esame labiau pavargę nei Jūsų krašte gyvenantys. Gimtinėje vyksta daug gražių dalykų, bet Lietuvos žmonių tarpe, ypač provincijoje, matau daug apatijos ir nusiminimo ženklų.

Mokame skųstis ir nelabai mokame vertinti Dievo dovanas. Laimei, kad kunigas, kur bebūtum, esi pašauktas guosti nuliūdusių ir skelbti Gerąją Naujieną, sėti laiku ir nelaiku Jėzaus Evangelijos sėklą.
Atkeliavau pas Jus iš didelės šventės Lietuvoje: palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmių. Taip, tikrai turėjome nuostabią istorinę iškilmę. Iš užmaršties prieš mūsų akis atsistojo istorinis milžinas. Ne kartą Lietuvoje esu girdėjęs: jei ne išeivijos lietuviai ir jų indėlis, palaimintuoju Teofiliaus greit nebūtume turėję. Nors Jūs ne kartą girdėsite, kad meilės palaimintajam Teofiliui Lietuvos žmonės turi daug, artėjant iškilmei jaučiau, kad jos galėtų būti žymiai daugiau. Juk tai – mūsų tautinės ir krikščioniškos istorijos dvasinis milžinas, ramiai ir tvirtai išstovėjęs lemtingose dvidešimtojo amžiaus kryžkelėse. Kaip mums Lietuvoje reikia tokių žmonių ir jų pavyzdžio! Svečiuodamasis čia ir artimiau pabendravęs ypač su vyresnės kartos žmonėmis jaučiau, kad ta vidinė iškentėtos ir išsaugotos Tėvynės meilės ir tikėjimo dvasios jėga alsuoja Jūsų širdyse. Gyvenkite ja, dalinkitės ja.

Viešnagė pas Jus baigėsi, gyvenimo kelionė tęsiasi. Kol gyvename žemėje, kiekvienas esame kelionėje. Džiaugiuosi Jus aplankęs, dėkinga širdimi prisimenu laiką, praleistą pas Jus. Dievas tesėja, telaisto, teaugina savo vaisius mumyse iki brandos.

Ačiū Jums už svetingumą. Prisiminsiu Jus savo maldose.

Kun. Albertas Kasperavičius,
Pal. J. Matulaičio lietuvių katalikų misijos informacija