Rašyti apie „Rasos“ lituanistinę mokyklą – nedidelę, bet aiškiai savo vietą Čikagos lietuvių bendruomenėje turinčią salelę – paskatino susiklosčiusios aplinkybės. Kadangi, kaip mama, kartu su sūnum Simu „atlankiau“ ją beveik dešimt metų, lietuviški šeštadieniai ilgam tapo  mūsų šeimos gyvenimo dalimi. Ir kai šį pavasarį sūnus mokyklą baigė, supratau, kad ir mums pasibaigė kažkoks etapas. Tuomet kilo idėja pašnekinti mokytojus, tėvus ir vaikus, kad išgirstume apie jų mokyklines patirtis ir galbūt geriau suvoktume ir įprasmintume lietuvybės svarbą mūsų gyvenime.

Vaikai

Penktokas Joris Jankauskas, šeštokė Paula Čapskaja ir septintokė Guoda Norkūnaitė.

- Vaikai, kiekvieną šeštadienį, kai kiti mokiniai ramiai sau ilsisi, jūs keliaujate į lietuvišką mokyklą. Kodėl, kuo ji  jums ypatinga?  

Joris: Nes čia kitaip nei angliškoj mokykloj. Ten viskas tik „hurray!“ („valio!“), visi skuba, bėga. O čia aš ramiai su savo gerais draugais galiu bendrauti. Ir čia mokomės lietuviškų dainų ir skaityt ir rašyt lietuviškai.

Paula: Man patinka, kad mokykla maža, visi vieni kitus pažįsta, todėl čia jaukiau. Kartais gali atrodyti, kad čia neįdomu, nuobodu, bet aš mačiau, kaip didelės mergaitės pabaigdamos mokyklą verkė, tai tada pagalvojau, „aha, reiškia, joms čia buvo gerai“. Dar man smagu, kad vaikų tėvai gali būti mokytojais arba budėti mokykloj, ir aš eidama pro šalį galiu savo mamai pasakyti labas, nes ji čia dirba. Ir dar čia yra daugiau pertraukų ir trumpesnės pamokos, tai mes mažiau pavargstam. Taip pat man patinka, kad per Kalėdas, kai mes duodam dovanas mokytojams, mes ir patys jų gaunam, o angliškoj mokykloj tik duodam mokytojams.

Guoda: Didelėj mokykloj, kur tūkstančiai žmonių, gali jausti, kad jei iš tavęs juokiasi, tu ten vis tiek vienišas. O čia galime būti artimos draugės su kitom mergaitėm ir čia nėra blogų žmonių, kurie tave atstumtų.

- Kodėl lietuviui, gyvenančiam Amerikoje, svarbu mokėti gimtąją kalbą?

Joris: Man atrodo, kad graikai taip ir prarado savo kalbą (Joris turi galvoj senovės graikų kalbą – aut. past.). Tai jei mes nekalbėsim, mums atsitiks tas pats ir mes prarasim lietuvių kalbą.

Paula: Jei mes laimėjom Žalgirio ir kitus mūšius, tai ir dėl kalbos neturim pasiduoti.

Guoda: Man būtų keista, jei kalbantis su tėvais jie man sakytų lietuviškai, o aš atsakyčiau angliškai. Ir šiaip, jei Lietuva tavo gimtinė, turi mokėti lietuviškai.

- Su kokiais sunkumais susiduriate mokykloje? Ir ką reikėtų keisti?

Guoda: Man nelabai patinka, kad mano mama ir mokytoja dabar padarė naujas taisykles klasėj. Dabar visai negalim kalbėt kitaip, tik lietuviškai. Ir reikia visą laiką būt pasiruošusiam pamokai, o kartais mes negalim to padaryt. Kartais mes siaubingai pažeidinėjam tas taisykles.

Joris: Ir negerai, kad negalim per pertraukas eiti į parkelį! Dar būna sunku, kai mano gramatika bloga. Ir skaitymas man nelabai įdomus, nes negaliu visko suprasti.

Guoda: Skaitymas yra tikrai sunkus. Pavyzdžiui, pasakai žodį, bet yra visokių taisyklių ir paaiškėja, kad reikėjo jį sakyt kitaip. Ir tas nosines vis pamirštu pažymėt. Dar aš norėčiau, kad mes galėtume valgyti tai, ką mokytojai gauna, nes jų skanesnis maistas! (Budintys tėvai kartais atneša mokytojams užkandžių, kad šie galėtų pasivaišinti pertraukų metu – aut. past.)

Paula: Bet gerai, kad mes galim pasidalint savo pietumis su kitais vaikais, nes čia nėra taisyklių dėl visokių alergijų, kaip angliškoj mokykloj.

Mokytojai ir tėvai

Kristina Petty (antros klasės mokytoja), Kristina Šeimytė (7 m. Jokūbo ir 5 m. Martyno mama), Virginija Lazarovienė (muzikos mokytoja), Živilė Žukevičiūtė (penktos ir šeštos klasės mokytoja), Šarunė Braziulienė (direktorės pavaduotoja, mokytoja), Jūratė Stadalninkas (mokyklos direktorė, mokytoja).

- Kokie keliai jus atvedė į „Rasos“ mokyklą?

Šarūnė: Atsimenu, dar gyvendama Lietuvoje, per buvusios klasės susitikimą pareiškiau, kad išvažiavusi į Ameriką būtinai ten mokysiu vaikus lietuviškai. Tada teturėjau galvoje savo vaikus, o likimas sudėliojo taip, kad su Jūrate įkūrėme šią mokyklą ir dabar jau trylikti metai čia dirbu ir mokau ir savo, ir kitų vaikus.

Kristina P.: Mūsų šeima yra dvikalbė, kadangi vyras, nors ir lietuvių kilmės, kalba tik angliškai. Aš pati, nuo mažens su vaikais kalbėjusi tik lietuviškai, greit supratau, kad anglų kalba vis tiek greit paims viršų. Todėl mums šeimoje buvo savaime suprantama, kad, vaikams paaugus, jie būtinai eis į lietuvišką mokyklą. Mes matėme, kad nuvažiavus į Lietuvą jų kalba sparčiai pagerėja, bet to buvo negana. Taip atsidūrėm čia. Mes kiekvieną šeštadienį važiuojame iš Rokfordo į Neipervilį apie 80 mylių į vieną pusę, bet neturime kito pasirinkimo. Rokforde nėra lietuviškos mokyklos, o važiuoti kitur būtų dar toliau.

Kristina Š.: Man rodos, kad aš kaip mama nebūčiau padarius savo darbo, jei mano vaikai nesimokytų lietuvių mokykloje. Nors jie gimė čia, mes vis tiek jiems diegiam, kad jie yra lietuviai. Ir nors mokytis nelengva, su vyru laikomės nuomonės, kad dviejų kalbų mokėjimas vaiko gyvenime yra dovana. Be to, esu prisiskaičius knygose, kad dvikalbystė stimuliuoja smegenų vystymąsi!

Virginija: Lietuvoj 34 metus išdirbau švietimo sistemoj ir važiuodama į Ameriką galvojau, kad man jau tikrai gana – į mokyklą niekad negrįšiu. Bet po metų jau vėl mokiau vaikus muzikos. Man labai smagu girdėti, ypač čia, Amerikoje, kai vaikai dainuoja lietuviškai. O šią mokyklą pasirinkau dėl kolektyvo. Čia jaučiuosi patogiai, lyg savo namų virtuvėj, nes nėra tokio dalyko kaip vienas aukštesnis, o kitas žemesnis. Kiekviena turim savo darbus ir kartu juos atliekam. Aišku, į mokyklą veda ne tik noras, bet ir pareigos jausmas.

Živilė: Aš esu ir mama, ir mokytoja, ir mane, kaip ir kitas turbūt, patraukė tas pats dalykas – mokykla maža, mes vieni kitus gerai pažįstam ir čia nėra išskirtinių lygių, kas direktorė, o kas ne, čia  kiekviena esam atsakinga už tai, ką darom, todėl viskas daug paprasčiau, todėl ir jaučiamės saugiau.

Jūratė: Idėja įkurti lietuvišką mokyklą mudviem su Šarūne kilo labai paprastai – supant savo vaikus ant sūpynių. Tada jie dar buvo maži ir mes susitikdavom vaikų žaidimo aikštelėj, kad jie kartu pažaistų. Vieną iš tokių kartų pradėjome kalbėti apie bendrą problemą: vaikams laikas į lietuvišką mokyklą, bet jų nepriima, nes Maironio mokykla Lemonte perpildyta. Pradėjom dalintis idėjomis, galvoti, kaip pačioms įkurti savo mokyklėlę. Šalia mano namų gyveno amerikiečių bažnyčios pastorius. Nusprendėm, kad aš su juo pasišnekėsiu, ir, jei sutiktų, išsinuomosim jų patalpas. Pirmas žingsnis pasisekė, mus priglaudė St. Timothy liuteronų bažnyčia Neipervilyje. Taip pamažu pradėjom irtis į priekį ir su laiku atsirado „Rasos“ lituanistinė mokykla.

- Beje, kodėl pavadinote ją „Rasa“ ? 

Šarūnė: „Rasos“ pavadinimas nėra susijęs su žodžiu rasa, vandens lašeliu. Tai kilo iš linksmos, žaismingos Rasos šventės, kadangi mokykloje norėjome mokyti ne tik lietuvių kalbos ir kultūros. Buvo ne mažiau svarbu, kad vaikai čia gerai jaustųsi, kad eitų į mokyklą su noru, kaip kad senovėje žmonės su džiaugsmu eidavo į Rasos šventę.

- Ir kaip pavyko įgyvendinti šią idėją – sukurti palankią erdvę gerai vaikų savijautai? Ir kaip pačios čia  jaučiatės? 

Kristina Š.: Mano Jokūbas lietuviškų šeštadienių labai laukia ir mane tai džiugina. O aš pati, atvedusi vaikus, kartais tiesiog pasilieku čia pabūti: pakalbėti su tėvais, mokytojais. Kaip bebūtų, amerikiečiai ir mes labai skiriamės, kitaip bendraujam. Ir dar visur tas skubos jausmas, kuris taip įtraukia, kad net nespėji pagalvoti, kam ir dėl ko taip leki. O kai ateinu čia, aš ramiai pasėdžiu, atsipalaiduoju. Kartais žiūriu, ką vaikučiai daro, nes čia tai įmanoma, o amerikiečių mokykloje ne. Stebiu mokytojas Šarūnę, Ligitą, Virginiją ir visas kitas – jų akys dega ir tu jauti ir matai, kiek širdies jos įdeda į savo darbą. Gal dėl to ir smagu man čia.

Šarūnė: Bendravimas su vaikais man kompensuoja visus sunkumus, ypač kai matau, kaip jie pamažu keičiasi, iš mažiukų virsta į suaugusius žmones. Smagu, kad susitikę už mokyklos ribų mano buvę mokiniai nebėga į kitą gatvės pusę – mes turim apie ką pasišnekėt ir ką prisiminti iš lietuviškų šeštadienių. Dar pastebėjau, kad aš pati mokydama vaikus, ruošdamasi pamokoms, atrandu iš naujo ir Lietuvą, ir save. Aš mokau vaikus, jie mane, ir tai skatina mus giliau suvokti savo tapatybes, ir didžiuotis tuo, kad esame lietuviai. Pamenu, kaip kažkada muzikos mokytojos Erikos „laikais“ visos siuvomės tautinius drabužius. Pačios, kaip mokėjom, bet su kokiu entuziazmu! Labai jau mums norėjosi tada dainuoti ir sutartines, ir tikras senoviškas lietuvių liaudies dainas! Lygiai taip pat ir vaikai, jie pasakoja, kad amerikiečių mokykloje, ruošdamiesi kokiems nors temų pristatymams, renkasi kalbėti apie Lietuvą arba su ja susijusiom temom – apie krepšinį, tautines tradicijas, lietuviškus miestus. Aš pastebiu, kaip su laiku jie pradeda mėgti lietuvišką maistą, domėtis lietuviškais renginiais, o vėliau ir mąstyti, ir elgtis „lietuviškai“. Bet mokymas dažnai ir išvargina. Padirbusi mokykloj suvokiau, kodėl mokytojai turi du mėnesius atostogų. Iš tiesų tiek reikia, kad atsigautum po mokslo metų ir pasikrautum naujiems – juk mokytojai moko ne tik vaikus, bet ir tėvus. Nors ir netiesiogiai, bet vis tiek tai yra darbas.

Laima Zavistauskas, pasauliolietuvis.lt
„Rasos“ lituanistinės mokyklos archyvo nuotr.