Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pagaliau galutinai susitarė dėl naujos koalicinės vyriausybės formavimo po to, kai jo partija „Likud“ praėjusį mėnesį laimėjo visuotinius rinkimus.
Tai buvo dramatiška paskutinė derybų savaitė. Visų pirma, buvęs artimas Netanyahu sąjungininkas Avigdoras Liebermanas paskelbė, kad jo sekuliari nacionalistinė partija „Yisrael Beitenu“ prie koalicijos neprisijungs. Laikrodžių rodyklėms vis artėjant prie trečiadienio vidurnakčio galutinio termino, Netanyahu suformavo sąjungas su nacionalistine partija „Jewish Home“, centristine partija „Kulanu“ bei keliomis ultraortodoksiškomis partijomis. Jam pavyko galingai pradėti naująją kadenciją, tačiau jo koalicija turi mažiausią parlamento daugumą – vos vieną balsą.
„The Huffington Post“ pakalbino Izraelio politikos mokslininką Moazą Rosenthalį apie pagrindinius naujosios vyriausybės žaidėjus ir prioritetus.
- Kaip manote, ar ilgai ši koalicinė vyriausybė išgyvens su tokia nedidele balsų dauguma?
- Žmonės nepakankamai gerai įvertina Netanyahu sugebėjimą nieko neveikti ilgą laiko tarpą. Jis gali tiesiog nieko nedaryti ir nepykdyti savo koalicijos partnerių. Jie taip pat nenori dar vienų rinkimų. Vyriausybė gali išgyventi nuo vienos dramos iki kitos – būtent taip Netanyahu ištvėrė savo buvusią premjero kadenciją. Tačiau ji netvers daugiau nei poros metų.
- Ar Netanyahu gali vėliau pasikviesti kitų koalicijos partnerių?
- Teisiškai jis gali pasikviesti daugiau partnerių, bet svarbiausias klausimas tas, ar žmonės norės prie jo prisijungti. Panašiau, kad Netanyahu ras būdų prisijungti Liebermano partiją – arba kaip oficialios koalicijos dalį, arba kaip neformalią bendrininkę balsuojant tam tikrais klausimais. Nemanau, kad centro kairiųjų Sionistų Sąjunga gali gauti naudos prisijungdama prie koalicijos. Jos lyderiui Isaacui Herzogui kur kas geriau būtų palaukti, kol Netanyahu vyriausybė subyrės.
- Kodėl Liebermanas nusprendė neprisijungti prie opozicijos?
- Liebermanas norėjo kelių specifinių postų. Dauguma žmonių galvoja, kad tai yra asmeninė problema tarp Netanyahu ir Liebermano, bet aš manau, kad Liebermanas tiesiog bando kuo geriau pasitarnauti savo interesams. Jis norėjo ne tik išlaikyti savo paties užsienio reikalų ministro portfelį, bet ir užtikrinti kitą svarbų postą vienam iš savo partijos narių – parlamento socialinės gerovės komiteto pirmininko kėdę. Liebermanas bando pavaizduoti savo „Yisrael Beiteinu“ partiją kaip dešiniojo krašto, bet už socialinę gerovę pasisakančią partiją. Tačiau Netanyahu šią poziciją užblokavo. Liebermanas taip pat mato puikią progą. Dešiniojo sparno koalicija funkcionuos veikiama didelio spaudimo, ypač iš JAV ir Europos, kažką daryti dėl palestiniečių. Būdamas opozicijoje, Liebermanas galės juos užsipulti, jeigu jie tam spaudimui paklus. Jis tarsi žaidžia šachmatų partiją ir visuomet apgalvoja kelis ėjimus į priekį. Liebermano karjera toli gražu nėra baigta.
- Kokie bus šios koalicinės vyriausybės prioritetai?
- Jų pagrindinis prioritetas bus sumažinti pragyvenimo išlaidas ir išspręsti nekilnojamojo turto krizę. Iš esmės jie tiesiog įtvirtins jau priimtą politiką. Šiuo atžvilgiu koalicijoje nesutarimų nėra. Ultraortodoksiškos partijos sieks savų prioritetų, tarp kurių yra kriminalinių kaltinimų panaikinimas tiems ultraortodoksams jaunuoliams, kurie nenori eiti tarnauti į kariuomenę, ar finansavimo ultraortodoksiškai švietimo sistemai padidinimas. Tačiau visos tos ekonominės reformos, kurias Netanyahu pažadėjo rinkiminės kampanijos metu, nebus įvykdytos. Kai tik jis padarys kažką, kas nepatiks kuriam nors jo koalicijos partneriui, jie gali pagrasinti išardyti visą koaliciją.
- Ką laikote didžiausiais įtampos šaltiniais koalicijos viduje?
- Verda arši kova dėl Izraelio Aukščiausiojo teismo vaidmens. Ši institucija po JAV Aukščiausiojo teismo yra viena labiausiai intervencinių visame pasaulyje. „Jewish Home“ partija nori sumažinti jos galią kištis į vyriausybės reikalus, o dabar vienas aukšto rango partijos narys dar ir taps teisingumo ministru. Tuo tarpu kai kurie „Likud“ nariai ir kiti koalicijos partneriai, pavyzdžiui, „Kulanu“, priešinasi Aukščiausiojo teismo suvaržymui. Be to, nors Palestinos teritorijos nebuvo svarbi rinkiminė tema, Baltųjų rūmų daromas spaudimas gali pakenkti JAV ir Izraelio santykiams ir paskatinti vyriausybę imtis bent jau simbolinių priemonių kelyje į taiką, tačiau didžioji dabartinės koalicijos dalis tam nepritars. Iš tiesų beveik bet kuris klausimas gali tapti konflikto šaltiniu, o Izraelio sistema nėra pasirengusi susitvarkyti su didele krize, ar tai būtų ekonominė, ar socialinė, ar diplomatinė krizė.
