Kai prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę pareiškė, kad „mes kankinome kai kuriuos žmones“, žiniasklaidos priemonių antraštės susikoncentravo į faktą, kad jis labai tiesmukai, be įprastų eufemizmų („sustiprinta tardymo programa“) kalbėjo apie Busho eros tardymus. Tačiau daug kam pro ausis ir akis praslydo tai, kad jis šiame pasakyme pateikė neteisingą informacija apie kankinimus.

„Iš karto po Rugsėjo 11-osios įvykių mes darėme tam tikrus nederamus dalykus,“ sakė jis. „Aš suprantu, kodėl taip nutiko. Manau, kad vertinant įvykius iš laiko perspektyvos būtina prisiminti, kokie išsigandę žmonės buvo po nugriautų bokštų dvynių, atakos prieš Pentagoną ir Pensilvanijoje nukritus lėktuvui. Buvo neaišku, ar gresia daugiau išpuolių, be to, buvo daromas milžiniškas spaudimas mūsų teisėtvarkos ir nacionalinio saugumo komandoms tai kažkaip išspręsti.“
Šis teiginys būtų buvęs tobulas, jei Busho administracija būtų taikiusi kankinimus keliems al Qaedos nariams 2001 metų rugsėjo 12 d., kad išsiaiškintų, ar gresia daugiau atakų. Gal šis motyvas dar kažkaip gali paaiškinti kankinimus 2001 metais ir 2002 metų pradžioje. Tačiau kankinimai neapsiribojo laikotarpiu „iš karto po Rugsėjo 11-osios įvykių“. Kankinimai nesiliovė tada, kai buvo aišku, kad po 9/11 išpuolio iš karto nebus kitų (jau vien dėl to, kad bėgo metai, o išpuolių taip ir nebuvo).

2005 metų gegužės 10 d. Stevenas Bradbury iš Teisės tarybos administracijos patvirtino detalią 46 puslapių atmintinę CŽV advokatui Johnui Rizzo, kuria yra leidžiamos įvairios prievartinės tardymo technikos ir pažymima, kad „net pačios šiurkščiausios technikos nėra kankinimas“, pažymėjo Annie Lowrey Busho administracijos kankinimų tvarkaraštyje.

2006-aisiais Dickas Cheney radijo interviu sakė, kad „tardymas imituojant skandinimą yra savaime suprantamas dalykas“. Po 9/11 tragedijos buvo prabėgę penkeri metai, o kalba nesisuko apie bokštus dvynius. Tai buvo pokalbis apie saugumą su žmogumi, padėjusiu įteisinti režimą, kuriame kankinimai yra leidžiami, nes yra „sustiprintos tardymo programos dalis“. Net 2007-aisiais George‘as W. Bushas „trukdė Kongreso bandymams apriboti CŽV tardymo technikas iki leidžiamų kariuomenei ir pasirašė prezidento įsakymą, leidžiantį CŽV naudoti šiurkštesnius metodus.“

Taigi, priešingai nei teigė Obama, „mes darėme tam tikrus nederamus dalykus“ dar ilgai „po Rugsėjo 11-osios įvykių“, o kankinimai neapsiribojo tik bandymu išsiaiškinti galimas tuometines grėsmes. „Tai buvo kruopščiai organizuojamas nusikalstamas sąmokslas, vykstantis pačioje valdžios širdyje, o už jį atsakingi buvo žmonės, gerai suvokę, kad pažeidžia įstatymus. Nėra būdų to pateisinti nei iš teisinės, nei iš moralinės pusės“, - rašo Andrew Sullivanas.

Trumpai tariant, CŽV kankino kalinius, laužydami ilgamečius moralinius tabu bei tarptautinius ir JAV įstatymus. CŽV melavo juos kontroliuojantiems valdžios organams apie taikytas tardymo priemones. Ir visa tai pripažino pats JAV prezidentas. Po kelių metų, CŽV prižiūrintis Senato komitetas išleido milijonus dolerių ir paskyrė ne vienerius metus ir taip negausaus personalo darbo, kad paruoštų išsamią kankinimo praktikų ataskaitą.

O tada nutiko štai kas: Ataskaita buvo laikoma paslaptyje ilgai po to, kai buvo užbaigta. Prezidentas paskyrė Nacionalinės žvalgybos direktorių Jamesą Clapperį (taip, tą patį, kuris neseniai melavo po priesaikos Senato Žvalgybos komitetui) vadovauti vykdomosios valdžios atliekamai ataskaitos peržiūrai prieš ją išslaptinant. Procese pagrindinis vaidmuo suteiktas CŽV, o teisė redaguoti ataskaitą – tiems žmonėms, kurių nelegali veikla yra tiriama.

Tada paaiškėjo, kad CŽV šnipinėjo ataskaitą ruošiantį Senato komitetą, melavo apie tai, apkaltino jų darbuotojus nebūtais nusikaltimais – ir buvo pagauti už rankos nusikaltimo vietoje. Obama į šiuos nusižengimus, padarytus vadovaujant Johnui Brennanui (jis CŽV dirbo ir kai buvo vykdomi aptariami kankinimai), sureagavo pagirdamas jo darbą vadovo poste – beje, neaišku, ar dėl šių įvykių kažkas iš CŽV bus atleistas. Ir kai ataskaitos redakcija buvo baigta, net valstybinių paslapčių saugojimo šalininkė senatorė Dianne Fenstein pripažino, kad jos komiteto darbas buvo pernelyg „išredaguotas“. Beje, praėjus dviem metams po to, kai komitetas patvirtino ataskaitą, jos išslaptinimas vėl atidėtas nenustatytam laikotarpiui.

Kandidatuodamas Obama žadėjo viltį ir pokyčius, o ne išsisukinėjimą ir pateisinimus. Ar dar kam liko vilčių, kad įvyks kokie nors teigiami pokyčiai?