Visi pyksta dėl „neturtėlių durų“. Taip kritikai pavadino atskirą įėjimą būsimajame prabangiame daugiabutyje Manhatano Aukštutiniame Vestsaide, skirtą patekti į pastate būsiančius socialinius būstus. Tie, kurie mokės rinkos kainą, turės prieigą prie papildomų patogumų (sporto salės, baseino, vaizdo į Hadsono upę), o taip pat savo įėjimą ir savo vestibiulį.
Newsweek šią struktūrą pavadino „dikensiška“. The West Side Rag, kurie šią istoriją paviešino dar iki miestui patvirtinant planą, tokį sprendimą palygino su pasaulėžiūra, atvaizduota populiariame britų seriale „Dauntono abatija“. Meras Billas de Blasio sakė nieko negalįs šioje situacijoje padaryti, tačiau pažadėjo dėti visas pastangas, kad daugiau tokių dalykų nebūtų.
Kritikus galima suprasti. Varguolių durys iš tiesų skamba truputį įžeidžiančiai. Tačiau tai nėra Niujorką apėmęs negalavimas, o tik vienas iš jo simptomų. Atskiras įėjimas į pigesnius būstus Manhatano nekilnojamojo turto pasaulyje nėra jokia naujiena, o be to, tai yra naujosios integracijos politikos, kurią bando įgyvendinti Niujorkas, pasekmė.
Kritikai nenori pripažinti to, kad „neturtėlių durys“ tiesiog akivaizdžiai daro tai, ką miestas praktikuoja netiesiogiai. Manhatanas nėra ta vieta, kurioje turtuoliai gyvena petys petin su kuklesnių galimybių žmonėmis. Niujorkas nėra miestas su didžiausia ekonomine atskirtimi Jungtinėse Valstijose, tačiau jis yra labai netoli šių miestų sąrašo viršūnės.
Toronto universitetas šiais metais paskelbė savo atlikto Amerikos ekonominės segregacijos tyrimo rezultatus. Mokslininkai pasinaudojo JAV Surašymo biuro duomenimis, kad apskaičiuotų, kiek atskirti yra neturtingieji iš 350 metropoliteno teritorijų. Blogiausia situacija yra Naujojoje Anglijoje, palei rytinę pakrantę iki Vašingtono ir didelėse Vidurio Vakarų teritorijose.
Niujorko miestas yra šeštojoje labiausiai ekonomiškai segreguotų didžiųjų metropolitenų teritorijų sąrašo vietoje ir nusileidžia tik Milvokiui, Hartfordui (Konektikuto valstija), Klivlandui, Filadelfijai ir Detroitui. Net tada, kai yra įtraukiamos visos 350 metropolitenų teritorijų, Niujorkas yra 20 vietoje. Kitaip tariant, turtingiausiems niujorkiečiams nereikia atskiro įėjimo. Jie ir taip gyvena toli nuo sunkiai besiverčiančiųjų.
Žinoma, Niujorkas į visa tai turi atsakymą. Pasirodė naujienų pranešimų, kad miestas planuoja varginguosius „patalpinti vidutinės klasės rajonuose, o turtingesnius perkelti į aukštą skurdo lygį turinčias teritorijas“. Ironija akivaizdi. Problemą, kurią sukėlė perdėtas planavimas, yra bandoma išspręsti toliau planuojant. Miesto manymu, reikalingas biurokratinis tyrimas, kuris apspręstų, kas kur turi gyventi.
Čia politika ir ekonomika rodo skirtingas kryptis. Kaip ir bet kokie kiti vystymosi apribojimai, integracinė teritorijų politika veikia kaip statybų mokesčiai. Mokesčiai kelia naujų būstų kainas, taip apsunkindami prasčiau besiverčiančiųjų situaciją. Daugelyje JAV vietų būstai yra parduodami už šiek tiek daugiau nei kainavo juos pastatyti. Tačiau smarkiai kontroliuojamuose miestuose ir priemiesčiuose kainos masiškai yra smarkiai aukštesnės – tai ekonomistai yra perpratę jau seniai.
Aišku, kodėl tokios programos patinka statytojams, tačiau yra keista, kad juos palaiko progresyvieji. Pasak New York Post, minėtojo pastato statytojas Extell Developement Co. vien per pirmus metus sutaupė daugiau nei $21 milijoną mokesčių nuo savo penkių prabangių daugiabučių, paklusdamas integracinio teritorijų planavimo taisyklėms. Dėl to, kad į savo naują pastatą įtraukė ir socialinius būstus, Extell gaus leidimą papildomam rinkos kainos butų aukštui. Kaip pranešama, kompanija planuoja parduoti leidimus kitam šioje teritorijoje veikiančiam statytojui, tikėtina, ne už vieną milijoną. Visai neblogai.
Prieinamų būstų rėmėjai nerimauja, kad jei nebūtų tokių įstatymų, numatančių „integracinį teritorijų planavimą“, statybų kompanijos tiektų būstus tik turtingiesiems. Šis nerimas nėra be pagrindo. Ekonominė integracija daugeliu atveju yra trokštamas dalykas. Tačiau labai dažnai iš didžiųjų miestų prastesnės finansinės padėties žmones išstumia ne pačios pajamos, o būtent įstatymai.
Savo puikioje monografijoje „The Rent is Too Damn High“ Matthew Yglesias rašo, kad trūkumas visada yra nukreiptas prieš lygybę, nes tokiomis sąlygomis neturtingieji niekada nesugebės nukonkuruoti turtingųjų. Tačiau mūsų miestuose trūksta ne tik vietos naujoms statyboms, bet ir leidimų tai daryti.
Rinka nėra tobula, o taip pat visada egzistuos kažkokio lygio valdžios intervencija į statybų rinką. Tačiau čia kyla klausimas, kodėl toji intervencija negali būti paprasčiausias priemonių prasčiau besiverčiantiems suteikimas, kad jie galėtų išsinuomoti būstą ten, kur jie nori. Kai yra specialiai statomi prieinami būstai (atskiruose pastatuose ar kaip prabangių namų dalis), tai reiškia, kad ekspertai nusprendžia, kur turi gyventi neturtingieji.
Juk jei jie gautų būsto kvitus, jie galėtų patys nuspręsti, kur gyventi. Kaip ir turtingieji.
