Kukliai atrodantis biuras tarp chirurgijos klinikos ir daugiaaukščio gyvenamojo namo Londone nėra vieta, kurioje tikėtumėtės surasti žmogų, kurį „Times“ pavadino „įkvėpimu tūkstančiams“. Tačiau Mauritanijoje kilęs prieš vergovę nusiteikęs aktyvistas Biramas Dahas Abeidas nėra paprastas žmogus.
Pastaraisiais metais jis bandė tapti savo gimtinės prezidentu, įkūrė masišką vergovės panaikinimo judėjimą ir dėl savo pasiekimų kovoje su vergove buvo išgirtas visame pasaulyje.
Praėjusiais metais JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry‘is įteikė Abeidui ir jo kolegai Brahimui Ramdhane‘ui apdovanojimą už pasiekimus kovoje su prekyba žmonėmis. Abeidas taip pat gavo JT Žmogaus teisių prizą 2013 metais. Šį apdovanojimą yra gavę tokie žmonės kaip Nelsonas Mandela bei Martinas Lutheris Kingas.
Mauritanijoje jo pasiekimai pripažinti nebuvo. Abeidas ne kartą kalbėjo kalėjime dėl protestų organizavimo ir tapo tikra rakštimi tiems Mauritanijos gyventojams, kurie nenori galvoti apie vergovės problemą.
Paskutinė vergovės tvirtovė?
Mauritanija buvo paskutinė pasaulio šalis oficialiai panaikinusi vergovę 1981 metais. Nors šalies vyriausybė nuolatos tvirtina, kad vergovė Mauritanijoje neegzistuoja, tiek įvairios nevyriausybinės organizacijos, tiek JAV Valstybės departamentas bei specialus JT reporteris skurdo ir žmogaus teisių klausimu teigia, jog antikinės šalies vergovės tradicijos niekur nedingo.
„Daugelis Mauritanijos žmonių gimsta vergais,“ – teigė Abeidas Londono „Anti-Slavery International“ pelno nesiekiančiai organizacijai.
„Su vergais nesielgiama kaip su žmonėmis – nepripažįstamos jų teisės, jie netgi neregistruojami kaip šalies gyventojai. Be to, kad neturi dokumentų ir teisių, jie taip pat yra verčiami dirbti. Iš to jie nieko neuždirba, neturi socialinių garantijų, maisto bei drabužių. Vaikams draudžiama lankyti mokyklą, vietoje to jie verčiami dirbti. Moterims draudžiama net pagalvoti apie normalią motinystę, seksualinį gyvenimą ar šeimą,“ – teigė Abeidas.
Įsisenėjusios tradicijos
Dauguma Mauritanijos vergų yra kilę iš asmenų, kurie buvo įkalinti prieš keletą amžių. Dažniausiai jie nėra perkami ar parduodami, o paprasčiausiai dovanojami. Dauguma jų yra piemenys bei namų tarnai. Vergų palikuonys automatiškai tampa vergais.
„Anti-Slavery International“ teigimu, Mauritanijos vergų daugumą sudaro tamsiaodžiai haratinai. Dažniausiai jie priklauso baltaodžiams, šviesiaodžiams berberams (maurams). Vergai dažniausiai nėra registruojami, neturi išsilavinimo ir yra izoliuoti. Nors jie ir nėra kaustomi grandinėmis, dauguma nebando palikti savo šeimininkų, nes kitoks gyvenimas yra neįsivaizduojamas. Nors oficialių duomenų apie vergų skaičių Mauritanijoje nėra, CŽV „Pasaulio faktų knygoje“ teigiama, jog jie sudaro apie 20 procentų šalies populiacijos. 2016 metais „Walk Free Foundation“ atliktas tyrimas parodė, jog skaičius gali būti daug mažesnis. Šio tyrimo metu buvo užfiksuota 43 tūkstančiai vergų (apie 1 procentą šalies populiacijos).
Afrikos ir Afrikos studijų ekspertas, profesorius Jeremy‘is Keenanas teigia, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios Mauritanijos vyriausybė nesistengia spręsti vergovės problemos, yra ta, jog vergovė šalyje yra laikoma istoriškai sudėtinga bei įsisenėjusia tradicija. Dauguma vergų savininkų bei pačių vergų savęs tokiais nelaiko.
Keenanas pridėjo, jog padėties negerina ir tai, jog visiškai panaikinus vergovę nebūtų aišku ką daryti su išlaisvintais vergais, kurie yra visiškai priklausomi nuo savo šeimininkų.
Abeidas teigia, jog nuo 2008 metų jo organizacijai „Initiative for the Resurfence of the Abolitionist Movement“ (IRA), kurios nepripažįsta Mauritanijos vyriausybė, pavyko išgelbėti daug vergų. Jis pasakojo, jog jo namuose nuolatos lankosi tiek aktyvistai, tiek išlaisvinti vergai. Abeidas teigia, jog parama laisvais tapusiems vyrams ir moterims yra labai svarbi.
Vaikystės pažadas
Abeidas pasižadėjo kovoti dėl vergovės panaikinimo, kai jam buvo aštuoneri. Pamatęs kaip šeimininkas muša savo vergą, jis paklausė savo tėvo, kodėl toks žiaurumas yra leidžiamas. Tada iš savo tėvo Abeidas sužinojo, jog ir pats yra kilęs iš vergų.
Abeido senelė buvo vergė, o jo tėvui laisvę suteikė šeimininkas. Abeido tėvas vedė ir susilaukė dviejų vaikų su verge, deja, šeima buvo išskirta, kai moters šeimininkas padovanojo ją kitam asmeniui.
Abeidas teigia, jog būtent tą akimirką ir pažadėjo paskirti savo gyvenimą kovai su vergove. Šis pažadas suformavo visą likusį jo gyvenimą.
Nors IRA tikrai nėra vienintelė Mauritanijos vergovės panaikinimo aktyvistų organizacija, jos metodai yra kitokie. Organizacija rengia masinius protestus, keliauja į atokias šalies vietas, susitinka su kaimų vergais, samdo įstaigas aplink įtariamus vergų savininkus. Abeidas teigia, jog tokių įstaigų darbuotojai buvo efektyvi priemonė priversti teisėsaugos pareigūnus imtis veiksmų.
„Žmonės, kuriuos siunčiame į tokius namus, priverčia policininkus dirbti savo darbą. Kai policija sulaiko vergvaldį, laukiame netoliese policijos stoties savaitę, dvi, mėnesį ar du. Kalbamės su žiniasklaida, – kalbėjo Abeidas. Jis tiki, kad tokių taktikų sukeltas triukšmas privertė daugelį vergvaldžių išlaisvinti savo vergus, – Prieš mus visos vergovės panaikinimo organizacijos buvo valdomos elitų. Tai buvo keletas žmonių, kurie bandė kovoti su vergove žiniasklaida. Mes kovodami su šia problema imamės veiksmų. Nesitikime, kad padės paprasti straipsniai laikraščiuose.“
Protestų kaina
Nors tokios taktikos sugeba atkreipti visuomenės dėmesį, Abeidui ir jo IRA kolegoms jos daug kainavo. Jie nekartą kalėjo kalėjime, buvo įvardinami kaip žiaurūs antiislamistai. Tokius kaltinimus neigė tiek pati organizacija, tiek stebėtojai. Paskutinį kartą Abeidas buvo areštuotas dėl nelegalaus susirinkimo bei sukilimo organizavimo, nepaklusimo pareigūnų įsakymams. Septyniolika žmogaus teisių grupuočių reikalavo, kad jis nedelsiant būtų paleistas, tačiau kalėjime jis praleido 18 mėnesių.
„Mauritanija privalo nustoti persekioti vergovės panaikinimo aktyvistus,“ – teigė „Amnesty International“.
Kitos žmogaus teisių grupuotės kaltino policiją brutalių priemonių naudojimu malšinant taikius protestus.
Abeidas taip pat buvo įkalintas dėl to, kad viešai sudegino religinius tekstus, kuriuose, jo teigimu, buvo pateisinama vergovė ir neteisingai interpretuojamas Islamas. Abeidas teigė, jog dėl tokios šventvagystės buvo svarstoma ir mirties bausmė. Nepaisant visko jis yra įsitikinęs, kad tai padėjo jam atlikti savo pareigą – parodyti vergams, kad gyvenimas be vergovės yra įmanomas.
Nors didžioji jo auditorijos dauguma yra neraštingi, Abeidas tvirtina, kad jie nėra praradę sugebėjimo suprasti veiksmus.
„Vergovės smerkimas nėra tik elito pareiga. Visi žmonės turi tai daryti,“ – teigė Abeidas.
Įstatymų griežtinimas
Nuo 2007 metų Mauritanijoje vergovė yra laikoma nusikalstama veika. 2015 metais specialių su vergove susijusių bylų nagrinėjimui buvo įsteigti specialūs teismai.
Mauritanijos ambasados Londone žiniasklaidos ir viešųjų ryšių konsultantas Pieteris Teschas teigia, jog „respublikos konstitucijoje teigiama, kad visi šalies piliečiai yra laisvi. Šios problemos sprendimui taip pat buvo pagriežtinti įstatymai ir baudžiamasis kodeksas.“
Kritikai, tarp kurių yra ir JAV Valstybės departamentas, teigia, jog vergovės panaikinimo įstatymų nėra griežtai laikomasi, o teismai negauna užtektinai pinigų. Nuo jų įkūrimo tik du vergvaldžiai buvo pripažinti kaltais. Abeidas pabrėžė ir dar vieną problemą.
„Kalėjimai yra prikimšti vergovės panaikinimo aktyvistų,“ – teigė Abeidas.
Nors Abeidas pastebi daugiau prieš vergovę pasisakančių žmonių, jis mano, kad džiaugtis dar per anksti. Tai paaiškina, kodėl jis nori dalyvauti 2019 metų Mauritanijos prezidento rinkimuose. 2014 metais vykusiuose rinkimuose jis pralaimėjo Mohamedui Ouldui Abdelui Azizui. Daugelis opozicijos partijų boikotavo šių rinkimų rezultatus, teigdami, jog rinkimai nebuvo sąžiningi.
Keenanas mano, kad Mauritanijos vyriausybė Abeidą laiko realia politine grėsme.
Kova tęsiasi
Praleidęs labai daug laiko priekinėse kovos su vergove linijose Abeidas dabar įsivaizduoja kitą geriausią scenarijų. Jis norėtų laimėti 2019 metų prezidento rinkimus, praleisti vieną kadenciją šalies vadovo kėdėje, priimti įstatymus, kurie pagaliau sutriuškintų vergovę ir galų gale pasitraukti. Tačiau jis supranta, kad Mauritanijos vyriausybei šis scenarijus nėra priimtinas.
Po to, kai buvo paleistas iš kalėjimo, Abeidas praleido labai daug laiko užsienyje, vienijo žmones kovai su vergove bei susitikinėjo su užsienyje gyvenančiais mauritaniečiais. Paklaustas ar nebijo sugrįžti į Mauritaniją, Abeidas trumpam sustoja.
„Jeigu noriu padėti aukoms, neturiu kito pasirinkimo. Žmonėms suteikiau viltį, todėl turiu prisiimti atsakomybę ir grįžti atgal į kovą,“ – kalbėjo Abeidas.
