Tie, kuriems pavyko tai padaryti, kalba apie šalį, kurioje žmonėms sunku gauti net tokių esminių dalykų kaip maistas ir vaistai, ir kur jiems gresia žiaurios bausmės už drakoniškų režimo įstatymų pažeidimą.
Trijų kartų taisyklė
Vienas brutaliausių šalies įstatymų yra „trijų bausmės kartų“ taisyklė. Jeigu vienas žmogus yra pripažįstamas kaltu dėl rimto nusikaltimo ir nusiunčiamas į sunkiųjų darbų stovyklą, jo šeima gali būti išsiunčiama kartu su juo. Dvi jo palikuonių kartos, gimusios toje stovykloje, taip pat privalo joje likti. Šis įstatymas buvo pasirašytas 1972 m. Kim Il-sungo, siekiant „išvalyti“ šalį nuo Komunistų partijos priešų.
Nusikaltimai, už kuriuos šiaurės korėjiečiai gali atsidurti darbų stovykloje, varijuoja nuo dulkių ant Kim Il-sungo portretų namuose nenuvalymo, iki kontakto su pietų korėjiečiais. Sąlygos tose stovyklose garsėja savo sunkumu – daugybė kalinių lieka luoši ar miršta priešlaikine mirtimi po 12 valandų per dieną, 7 dienas per savaitę dirbamų darbų, o maisto daviniai yra tokie skurdūs, kad kaliniai yra priversti patys susimedžioti maistą, kuriuo dažniausiai tampa žiurkės.
Prieiga prie nepriklausomos žiniasklaidos
Nors Šiaurės Korėjos konstitucija teoriškai garantuoja kalbos laisvę, visi šalies žiniasklaidos šaltiniai yra valdomi vienpartinės valdžios, ir visos skelbiamos naujienos yra sankcionuojamos vyriausybės.
Režimas taip pat deda milžiniškas pastangas, kad neleistų užsienio žiniasklaidos priemonėms pasiekti šalies populiacijos. Organizacija „Freedom House“ skelbia, kad užsienietiškų transliacijų klausymasis, užsienietiškos televizijos žiūrėjimas ir disidentiškų publikacijų skaitymas prilyginama „nusikaltimams prieš valstybę“, o nusikaltusieji rizikuoja mirties bausme arba išsiuntimu į sunkiųjų darbų stovyklą.
Šiaurės Korėja taip pat turi valstybės kontroliuojamą interneto versiją, kuri oficialiai yra prieinama visiems piliečiams, tačiau norint įsigyti kompiuterį būtinas vyriausybės leidimas, kuris gali kainuoti trijų mėnesių vidutinį atlyginimą. Užsienio tinklapiai yra blokuojami arba smarkiai cenzūruojami.
Judėjimo laisvė
Šiaurės Korėjos gyventojams griežtai draudžiama išvykti iš šalies be vyriausybės leidimo, tačiau tai nesustabdo tūkstančių žmonių nuo pavojingų kelionių siekiant pabėgti. Dauguma jų bando kirsti Yalu ir Tumeno upes ties siena su Kinija. Kur kas mažesnė dalis pabėgėlių kerta stipriai saugomą demilitarizuotą zoną, kad pabėgtų tiesiai į Pietų Korėją. Tie, kurie yra sugaunami, būna išsiunčiami į darbo stovyklas arba nubaudžiami mirties bausme. Net ir sėkmingai pabėgę žmonės gali būti persekiojami vyriausybės agentų, o jų šeimų nariai nubaudžiami dėl jų prasižengimo.
Pasak „Human Rights Watch“, Kim Jong-unas smarkiai sustiprino pasienio kontrolę nuo atėjimo į valdžią 2011-aisiais. Pietų Korėjos Susivienijimo ministerija praėjusią savaitę pranešė, kad sėkmingų pabėgimų iš Šiaurės Korėjos skaičius per pirmuosius aštuonis 2017 m. mėnesius nukrito.
Krikščionybės praktikavimas
Nors Šiaurės Korėjos konstitucija oficialiai leidžia praktikuoti bet kokią religiją, praktiškai režimas priešiškai žiūri į religijas, ypač tas, kurias laiko vakarietiškomis, įskaitant krikščionybę. Oficiali šalies ideologija vadinasi čučhė, ir jungia marksizmą bei korėjietišką nacionalizmą, ir į bet kokią religinę praktiką, atsiduriančią už šios doktrinos ribų, režimas žiūri su didžiu nepasitikėjimu. Krikščionybę praktikuojantys žmonės gali būti suimti ir išsiųsti į darbo stovyklas, todėl krikščionys paprastai meldžiasi slapta, o kai kurie tai slepia netgi nuo savo vaikų.
Istoriškai Korėja turėjo didelę krikščionių populiaciją, ir misionieriai aktyviai veikė visame Korėjos pusiasalyje, kai jis buvo Japonijos kolonija prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuo laiku maždaug penktadalis šalies populiacijos buvo praktikuojantys krikščionys. Įvairiais vertinimais, dar ir šiandien iki 500 000 šiaurės korėjiečių iš 25 mln. šalies populiacijos yra krikščionys.
