Prieš 25 metus Eritrėjos liaudies išvadavimo frontas įžengė į šalies sostinę Asmarą ir išvarė iš jos okupacines Etiopijos pajėgas. Žmonės džiūgavo – 30 metų už nepriklausomybę kovojusi šalis pagaliau triumfavo. Tačiau viskas buvo ne taip paprasta. Išvaduotojai greitai suformavo partiją, valdančią šalį iki pat šiandienos. Ji pavertė Eritrėją viena labiausiai izoliuotų pasaulio šalių ir užtarnavo jau naują pravardę – „Afrikos Šiaurės Korėja“.
Dabar kiekvieną savaitę iš vos 5,1 mln. gyventojų turinčios šalies bėga tūkstančiai jaunų žmonių, neretai bandančių pasiekti Europą per labai pavojingą Libiją. Anksčiau palyginti nežinoma šalis dabar tapo viso pasaulio humanistų problema. Apžvelkime tai lėmusius faktorius.
Paranoja
10-ajame dešimtmetyje viltys, sudėtos į Eritrėjos ateitį, buvo labai didelės. Išvadavimo fronto pasiekimai kovoje su Etiopijos kariuomene leido tikėtis, kad naujoji vyriausybė pasieks panašią sėkmę. Tačiau viskas pasikeitė po 1998 m. kilusio naujo teritorinio konflikto tarp Etiopijos ir Eritrėjos. Iki pat šios dienos valdančioji partija laikosi nuomonės, kad tas pasienio konfliktas tebėra neišspręstas, dėl ko eritrėjiečiai neapibrėžtam laikui privalo likti karinėje tarnyboje, neva tam atvejui, jeigu Etiopija nuspręstų ir vėl panaudoti jėgą. Vyriausybė pasinaudojo tuo nuolatinės grėsmės jausmu, kad pateisintų vis griežtesnius kalbos, judėjimo ir spaudos laisvės apribojimus.
Jungtinės Tautos taip pat yra įvedusios šaliai sankcijas dėl numanomos paramos „Al Shabab“. Nors pastarojo meto duomenys neįrodo, kad Eritrėja tikrai remia tą teroristinę grupuotę, JT nenori sušvelninti sankcijų tol, kol vyriausybė nesutiks įsileisti į šalį tarptautinių stebėtojų.
Judėjimo laisvės apribojimai taip pat smarkiai apsunkina žurnalistų patekimą į šalį. Nors vis daugiau užsienio reporterių pastaraisiais metais lankosi Eritrėjoje, paprastai jų žinios apie tai, kas dedasi šalies viduje, ateina iš valstybinių šaltinių. Tai reiškia, kad reikia skeptiškai vertinti vyriausybės pranešimus apie sumažėjusį kūdikių mirtingumą, pagerėjusią nėščiųjų ir gimdyvių priežiūrą bei kovą su infekcinėmis ligomis.
Sėkmės istorijos
Turint omenyje tokį gana pilką gyvenimo Eritrėjoje vaizdą, kyla klausimas, ar jame matyti kažkokių prošvaisčių? Pastaraisiais metais šalies režimas išties žadėjo sumažinti privalomosios karinės tarnybos trukmę, mokėti šauktiniams didesnius atlyginimus ir netgi sukurti naują konstituciją. Nė viename šių frontų nepastebimas joks progresas.
Vis tik gerų žinių yra. Eritrėjos sostinė Asmara artėja prie UNESCO pasaulio paveldo statuso dėka savo unikalaus architektūrinio stiliaus. Tai galbūt pritrauktų į šalį daugiau turistų ir suteiktų pajamų būtinai Asmaros senamiesčio restauracijai.
Tačiau didžiausios Eritrėjos sėkmės istorijos tikriausiai ateina iš sporto pasaulio. Šalies vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikai vis dažniau užkopia ant nugalėtojų podiumų svarbiausiose tarptautinėse varžybose. Dviračių sportas taip pat gali pasigirti pasiekimais – du jo atstovai pernai metais tapo pirmaisiais juodaodžiais afrikiečiais, patekusiais į „Tour de France“ lenktynes.
Vis dėlto, jeigu emigracija iš šalies ir toliau augs dabartiniu tempu, sunku prognozuoti, kur Eritrėja atsidurs ateinančiais metais. Galbūt išvykėliai ir suteikia Eritrėjoje likusiems giminaičiams taip reikalingą paramą (2006 m. ji sudarė beveik 40 % viso šalies BVP), bet jų netektis yra didelis smūgis šalies ateičiai.
Nors vis daugiau užsienio reporterių pastaraisiais metais lankosi Eritrėjoje, paprastai jų žinios apie tai, kas dedasi šalies viduje, ateina iš valstybinių šaltinių. Tai reiškia, kad reikia skeptiškai vertinti vyriausybės pranešimus apie sumažėjusį kūdikių mirtingumą, pagerėjusią nėščiųjų ir gimdyvių priežiūrą bei kovą su infekcinėmis ligomis.
Opozicija
Išvykusiųjų agitacija už politinius pokyčius nedavė jokių vaisių, nors šalyje ir būta tam tikro nedidelio masto pasipriešinimo valdžiai. Turbūt garsiausi yra 2013 m. įvykiai, kai šalies Informacijos ministeriją apsupo pasipiktinę kariškiai, reikalavę politinių reformų, bei taip vadinamas Penktadienio laisvės judėjimas, raginantis piliečius kovoti prieš vyriausybę nedidelio masto sabotažiniais veiksmais.
Nepaisant visko, praėjus 25 metams po nepriklausomybės atgavimo, Eritrėjos politinė sistema lieka nepasikeitusi. Neaišku, kas ir kada šaliai vadovaus po prezidento Isaiaso Afewerki, kuriam yra jau 70 metų ir kuris nerodo jokių pasitraukimo ženklų. Dauguma tų, kurie šventė šalies nepriklausomybės 25-metį, skaudžiausia yra viena akivaizdi tiesa: kad tie pagarbos verti kovotojai, narsiai iškovoję jiems laisvę po dešimtmečius trukusio karo, dabar taip pat bebaimiškai žlugdo savo šalį.
