Prieš porą metų kalbintas Danielius Narauskas pasirodė nuoširdus aštrių įspūdžių ištroškęs jaunuolis. Su sulaužyta ranka ir minimalia kelionės manta vaikinas ilgalentę praskriejo visą Ameriką. „Nuo San Francisko iki Niujorko“ – toks maršrutas buvo jaunuolio planuose. Šį kartą mes ir vėl kalbamės apie keliones ir Ameriką. Kiek tiksliau – jis pasakoja savo įspūdžius jau ne tik man, bet ir begalei kitų Čikagos lietuvių, kasdien sekusių jo, beveik 2 mėnesius trukusią, kelionę per vieną atšiauriausių Amerikos valstijų – Aliaską.
Pasaulio lietuvių centre „We go wild“ kelionių organizatorių surengtas susitikimas su ką tik Aliaską perbėgusių Danieliumi Narausku subūrė nemažą nuotykių ištroškusių lietuvių bendruomenės narių.
D.Narauskas prieš daugiau nei pusantrų metų pradėjo atlikinėti Wim Hof Method kvėpavimo ir šalčio praktikas, kurias sujungė su bėgimu šaltyje. Vaikinui kilo idėja išbandyti save ilgesnio nuotolio bėgime atšiaurioje šalyje. Buvo pasirinkta Aliaska. Į klausimą, kodėl būtent ši šalis, bėgikas motyvavo: „Dėl baimės kelionę nutraukti anksčiau ir susikrovus daiktus grįžti atgal į Lietuvą.“
Iki šios kelionės vaikinas yra nemažai keliavęs ir vienas, ir kartu su draugais. Žinodamas vienokio ir kitokio keliavimo privalumus ir skirtumus šįkart vaikinas Aliaską pasiruošė įveikti vienas.
„Kai pirmą kartą keliavau per JAV, būti vienam buvo šiokia tokia kančia. Turbūt dar nebuvau išmokęs būti vienas. Dabar būti vienam man padėjo ir netgi pradėjo patikti. Kaip pavyzdį, galėčiau paminėti, jog keliaujant drauge ir atsiradus nuovargiui, ar tam tikroms baimėms, galbūt netgi nepagrįstoms, visą tai lengvai persiduoda ir kelionės bendražygiams“, – atsakė Danielius į daugeliui aktualų klausimą, kodėl vaikinas pasirinko keliauti vienas.
Paklaustas kaip dėliojo savo maršrutą, vaikinas sakė, jog detaliai visko taip ir nebuvo suplanavęs: „Nežinau, kaip jūs, bet mane savotiškai žavi nežinomybė. Skirtingai nei kiti aš specialiai nesuplanavau viso savo kelionės maršruto, žinojau tik kiek aš turiu laiko iki sugrįžimo į Lietuvą.“
Danieliaus bėgimo maršrutas siekė apie 1500 km (900 mylių). Pradiniu kelionės tašku buvo pasirinktas Ancoridge miestas, iš kurio kelionė tęsėsi link Fairbanks. Toliau bėgikas įveikė apie 800 km vietomis žvyru dengtą Dalton Highway ir pasiekė Deadhorse miestelį. Vaikinas nenutraukė kelionės net susidūręs su kojų skausmais. Kelioms dienoms sustodavęs atgauti jėgų Danielius bėgo toliau. Vieną sunkiausių kelionės dienų jis įvardino galutinį kelionės tašką. „Verkdamas, rėkdamas bei melsdamasis įveikiau paskutinį 61km (37.9 mylios) atstumą ir 02:55 ryte pasiekiau Deadhorse. Pats nustebau, ką žmogaus protas sąjungoje su kūnu gali padaryti ekstremaliose situacijose. Jeigu atvirai, galvojau, kad kojos nebeatlaikys ir palūšiu. Bet iš kažkur įgavau tiek jėgų, kad visas skausmas dingo ir aš bėgau, kaip niekuomet nebėgęs.“ – pasakojo vaikinas, rodydamas vieną iš savo filmuotų vaizdo įrašų.
Kaip reikalingiausius kelionėje daiktus keliautojas įvardino palapinę ir miegmaišį. Iš pradžių, vaikinas manė visus reikiamus kelionės daiktus neštis su savimi kuprinėje, tačiau buvo įkalbėtas pasiimti vežimaitį. Vaikinas dėkojo „You Go Wild Adventures“ komandai pasidalinusiai savo patirtimi ir palengvinusiai vaikinui kelionę. Jų dėka jaunas entuziastas 32 litrų kuprinę iškeitė į modifikuotą vežimaitį, kuriame buvo visi išgyvenimui būtiniausi reikmenys. Juokingiausią, ką vaikinas išgirdo, tai Alaskos gyventojų apkalbos, kuriose Danieliaus tempiamame vežimaityje kartu keliauja ir vaikas, o ryšiui palaikyti pakraunama planšetė – ne va tai jam užimti.
Apie lietuvio bėgimą per Aliaską žinojo daug vietinių gyventojų. Kelyje D. Narauskas buvo sutikęs ne tik tokių pat aistringų kelionių entuziastų, bet ir vietinių žmonių, kurie ne kartą pagelbėjo – kontaktais, maistu, netgi atvežė kelyje pamestą miegmaišį. Nemažą įspūdį keliautojui paliko vietinių gyventojų nuoširdumas ir geranoriškumas. Kelionės metu vaikinui teko proga pasidalinti savo kelionės sumanymu ir su vietos mokyklos paaugliais. Pristatyti ne tik savo projektą, bet ir Lietuvą.
Kalbėdamas apie Aliaską, vaikinas paminėjo ir apie ją apipintus mitus. Pasak Danieliaus, kiek perdėtos baimės ir nepagrįstumai buvo susiję su laukiniais gyvūnais, meškomis. Nors vaikinas buvo sutikęs mamą mešką su mažyliais, tačiau vienas kitam kelio nepastojo: „Manau gyvūnai jaučia, jog žmogus yra šalia ir tiesiog patys pasirenka jam nesirodyti. Baimę laukiniams gyvūnams čia galima būtų palyginti su lėktuvo katastrofomis – taip, statistiškai lėktuvai krenta, tačiau nieks prieš skrydžius negalvoja apie tai, jog dabar mirs lėktuvo katastrofoje. Visi toliau skraido.“ Visa laukinės gamtos baimė išnyko antrą kelionės mėnesį. Iš Danieliaus pasakojimo ir nuotraukų galima buvo spėti, jog Aliaska ne tokia ir šalta Amerikos valstija. Nors kai kuriose vietose D. Narausko laukė ir snieguotas žvyru dengtas kelias, vaikinas susidūrė su nuolat šviečiančią saulę, kuri ne kildavo aukštyn kaip įprasta, o tiesiog sukdavosi horizontu: „Bėgdamas labai greitai įdegiau, tiek veidą, tiek rankas. Po mėnesio pamatęs save veidrodyje kiek nustebau, net išsigandau.“ Pasak vietinių, tai buvo neįprastai šiltas pavasaris, kuris dviem mėnesiais anksčiau pabudino žiemos miegu miegojusias meškas. Visą tai vietiniai gyventojai priskyrė prie visuotinio atšilimo pasekmių.
Paklaustas, ar buvo sau ką nors prižadėjęs, vaikinas tvirtai atsakė, jog nei sau, nei kitiems nebuvo įsipareigojęs: „Ne kartą esu gavęs pasiūlymą, ar nereiktų manęs pavežti. Iš vienos pusės, pagalvojau, juk niekas nesužinotų, jei įsėsčiau į automobilį, tačiau nenorėjau meluoti nei sau, nei kitiems. Norėjau būti sąžiningas su pačiu savimi.“ Danielius dėkojo susirinkusiems už dėmesį ir palaikymą, sekant jo kelionę socialiniuose tinkluose.
„Džiugu, kad vienas kitą įkvepiam. Bandant įgyvendinti šią, gal kai kam kiek beprotišką, idėją – perbėgti Aliaską, nesitikėjau, kad daugelis mane palaikys. Girdžiu iš nemažai žmonių, jog kažką įkvepiu, bet galiu pasakyti, kad jūs mane įkvepiate. Džiaugiuosi, kad tarp mūsų vyksta tokia bendrystė, kad galime vienas kitą įkvėpti naujiems darbams ir iššūkiams“, – džiaugėsi Danielius Narauskas. Kalbėdamas apie jausmus, vaikinas patikino, jog šioje kelionėje išmoko begale pamokų, dėkojo gamtai ir žmonėms, kurie buvo svetingi ir priėmė jį kaip šeimos narį: „Esu daugiau nei dėkingas ir galiu pasakyti, kad gimiau po laiminga žvaigžde, bet prie visos sėkmės daugiausiai prisidėjo Jūsų tikėjimas ir palaikymas. Galbūt taip neatrodo, bet būtent jis buvo svarbiausia, varomoji visos šios beprotiškos kelionės jėga.“
Vaikinas iki šių metų gruodžio mėnesio planuoja išleisti knygą lietuvių ir anglų kalbomis – „Bėgimas per Aliaską. Kaip susidraugauti su savimi“ („Running Across Alaska : How To Believe In Yourself“). Visi, norintys užsisakyti knygą iš anksto, gali tai padaryti platformoje www.indiegogo.com.
Trumpai apžvelgiant vaikino kelionę:
- kelionė pradėta antrą Velykų dieną,
- kelionės maršruto planas Ancoridge – Fairbanks – Deadhorse – Prudhoe įlanka,
- per 46 dienas nubėgta apie 1500 km (900 mylių),
- įveikti 800 km, kur nebuvo nei aktyvių gyventojų nei parduotuvių, tik keli pavieniai miesteliai su vis kintančia dešimties žmonių populiacija,
- geriausias keliautojų maistas – riešutai, džiovinti vaisiai (trail mix),
- būtiniausi kelionės daiktai – palapinė ir miegmaišis,
- dėl smalsių vietinių gyventojų Lietuvos vardas buvo paminėtas šimtus kartų.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
