Š. m. gegužės 3 dieną 70 metų jubiliejų švenčia inžinierius, istorikas, sfragistas bei visuomeninikas Rimantas A. Kunčas-Žemaitaitis.
Kaip pastebi pats jubiliatas, ši data, 1794 m. paskelbus Gegužės 3 d. Konstituciją, po kurios Abiejų Tautų (Lenkijos ir Lietuvos) Respublika tapo tik Lenkijos Respublika, ištrynus iš Europos žemėlapio Lietuvos vardą, tarsi įpareigoja remiantis originaliais dokumentais ir šaltiniais kelti klausimą dėl Lenkijos tyrinėtojų klastojamos Lietuvos istorijos.
„Šiuo metu didesniąją laiko dalį skiriu paneigti Lenkijos istorikų teiginius neva Lietuvą pakrikštijo Lenkijos karalienė Jadvyga, kuomet dokumentai tvirtina ką kita – Lietuva tuo metu jau buvo krikščioniškas kraštas“, – argumentuoja per trisdešimt metų pašventęs Lietuvos istorijos tyrinėjimams vyras.
1945 metais Rimanto tėvelis Jurgis Žemaitaitis, diplomuotas teisininkas, sužinojęs, kad už akių nuteistas sušaudyti, su būsimąja žmona Viktorija Kazilionyte, agronome, Šiaulių burmistro karininko Petro Linkaus seserimi, bėgo į Vakarus. Tėveliai, rusų kariuomenei apsupus Pamarį (dab. Lenkija), kol praėjo frontas, buvo saugomi kariniame štabe. Ketvirtą kartą jiems bandant prasibrauti pro apsuptį buvo sulaikyti ir, kaip teigima, vadovaujantis sovietų kariuomenės įsakymu pirma sušaudyti, vėliau patikrinti dokumentus, pastatyti prie sienos egzekucijai. Tuo metu Rimanto mamai pradėjus garsiai lietuviškai melstis, prie jos stabtelėjo pro šalį ėjęs šio štabo karininkas, beje ukrainietis, kaip vėliau paaiškėjo, jautęs ypatingą pagarbą lietuvių tautai ir, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo juos ir slėpė beveik savaitę įspėjęs – išeisit iš patalpos – žmoną išprievartaus, tave – sušaudys. Taip trise miegojo ant grindų, kol praėjo fronto linija, ir ramiai apsistojo Sulimeže (lenk. Sulimerz), apie 8 kilometrus nuo Zoldino (vok. Soldin) miško – S. Dariaus ir S. Girėno žuvimo vietos, tikėdamiesi, kad pasilieka Vokietijoje. Čia gimė pimasis broliukas Kęstutis, kurio kapelis ten ir liko, ir Rimantas. Kiti broliai – Vytautas ir Algimantas – Lipėnuose (lenk. Lipiany). Vėliau automobilio katastrofoje žuvęs inžinierius ir ypatingai jautrus menininkas–audėjas Algimantas visam gyvenimui šeimoje paliko neišdildomą skausmą.
S. Dariaus ir S. Girėno žuvimo vietoje įrengta aikštė buvo tose apylinkėse gyvenusių lietuvių susibūrimų vieta – čia buvo švenčiamos Lietuvos valstybinės šventės, giedamas himnas. Žemaitaičių šeima, kartu su vaikais, buvo vieni tų, kurie tvarkydavo žuvimo vietoje įrengtą aikštę – plaudavo paminklą, granito suolus, tvoras. Pasak Rimanto, tai buvo lietuvybės židinys, įskiepijęs meilę Lietuvai ir įprasminęs jo gyvenimą ir darbus.
Rimantas Kunčas-Žemaitaitis, kaip sunkiosios pramonės inžinierius ir Tiltų inspektorius Ilinojaus valstijoje, visą savo gyvenimą paskyrė tiltų projektams, statybai ir jų priežiūrai. Šiuo metu Rimantas, kaip kompanijos Atlas Engineering Group, Ltd (AEG), JAV, atstovas, yra vienas vykdytojų bene didžiausio JAV projekto, susijusio su Čikagos centre esančios trijų greitkelių tiltų sankryžos modernizavimu, kur vienas iš pagrindinių tiltų vadinamas Skraidančiuoju greitkeliu. Kompanija Atlas Engineering Group, Ltd (AEG) atlieka valdžios užsakymus, susijusius su Illinois Department of Transportation (IDOT) projektais.
Beje, Rimantas kaip inspektorius dirbo statant O’hare tarptautinio oro uosto terminalus, yra vienas projektuotojų Čikagos centre, Tūkstantmečio parke (Millennium park), esančių garažų bei virš Čikagos upės esančių renovuojamų tiltų.
Visą gyvenimą Čikagos širdyje statomi ir projektuojami tiltai tarsi jungia du gyvenimo krantus – Amerikoje ir Lietuvoje – kuriais einama link vienintelio tikslo, Lietuvą suvokiant savo gyvenimo ir visų darbų kelrodžiu:
Ir einu tais tiltais į tave,
Lietuva — trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: — Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
(Bernardas Brazdžionis „Lietuvos vardas“)
Rimantas Kunčas-Žemaitaitis, sunkiosios pramonės statybos inžinierius (ilgametis Inžinierių sąjungos narys), vienas iš tiltų Čikagoje projektuotojų, kartografas, sfragistas, Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje dėstytojas, Kartografijos skyriaus įkūrėjas ir direktorius Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, pagrindiniu savo gyvenimo uždaviniu laiko atkurti tikrąją Valstybinio ženklo Vyčio reikšmę ir atsiradimo istoriją ir šiuo metu rengia leidinį, siekdamas supažindinti Lietuvos akademinę bendruomenę su iki šiol netyrinėtais Lietuvos valdovų atspaudais, jų turinį pateikiant lietuvių kalba. Remiantis originaliomis iliustracijomis bus pateiktas istorinis jų vertinimas pabrėžiant Lietuvos valstybės tarptautinį politinį statusą.
Rimanto namuose sukaupta didžiulė biblioteka ir begalė kitos informacijos neleidžia abejoti begaline jo meile savo kraštui. Ateityje dalį veiklos Rimantas sieja su Lietuva – būdamas inžinierius kartografas bei ilgametis sfragistas, savo privačioje kolekcijoje saugo Lietuvos ir Prūsijos nuo XV iki XVIII a. žemėlapių kolekciją, kurią žada eksponuoti Lietuvoje įkurtame Mokslinių tyrimų centre. Analogiški žemėlapiai sunkiai prieinami, saugomi pasaulio muziejų archyvuose. Rimantas tvirtina, jog šią kolekciją siektų paversti nuolat publikuojamų žemėlapių paroda siejant su kartografinių tyrimų studija. Šią parodą papildys ir atspaudų kolekcija (taip pat ir karališkųjų Lietuvos atspaudų) bei XIX a. kai kurių Lietuvos miestų pašto atspaudai (Vilniaus, Kauno, Gardino ir t. t.) bei Austrovengrijos imperijos, Nepriklausomos Lietuvos ir Vokietijos (iki 1945 m.) pašto ženklai.
„Turiu aiškią kartografijos ir sfragistikos Tyrimų centro Lietuvoje viziją, paremtą ilgamete patirtimi, kur, be kartografijos tyrimų, būtų vykdomi tyrimai, susiję su miestų kūrimosi, kelių, skirtų karo gynybai, pašto ir prekybos kelių istorija. Bus pateiktas Vyčio, kaip pagrindinio valstybės ženklo, tiksliausiai atspindinčio valstybės padėtį valdovų atspauduose, kelias nuo valdovo atvaizdo, praplečiant reikšmę iki karaliaus bei jo tautos, kaip savo krašto gynėjos, įvaizdžio. Pristatysiu Karališkojo Dvigubo kryžiaus, žyminčio Lietuvos priklausymą tam tikram Europos valstybių politiniam vienetui, kaip Šv. Jurgio-Slibino ordino ženklo, kelią link Vyčio, kaip valstybės ženklo, kas iki šiol nėra pakankamai atskleista. Bus parodoma Vyčio, kaip antraeilio simbolio reikšmė kilmingų šeimų, valstybinių įstaigų ar Krikščioniškosios Rytų ir Vakarų apeigų bažnyčios Lietuvoje heraldikoje bei valstybės vėliavoje ir valstybinių įstaigų atspauduose, jų turinį, liudijantį Lietuvos valstybės tarptautinį politinį statusą, pateikiant lietuvių kalba. Tyrimų centre bus nagrinėjamas Vyčio atsiradimas kitų valstybių heraldikoje, pvz., Krokuvos universiteto Lenkijoje, įkurto 1400 m. karaliaus Jogailos, kaip savarankiškos Lietuvos valstybės švietimo įstaigos, atspaude, kas nėra pakankamai tyrinėta“, – savo ateities planais dalijasi jubiliatas.
Rimantas Kunčas-Žemaitaitis su žmona Danute, diplomuota psichologe ir dailininke, užaugino 6 vaikus, kiekvienam jų įskiepijęs ne tik meilę gimtajai Žemei, bet ir atsakomybę už jos ateitį. Visi vaikai yra baigę Maironio lituanistinę mokyklą Lemonte, puikiai kalba lietuviškai, šoka Čikagos lietuvių liaudies šokių grupėje „Grandis“. Vyriausiasis sūnus Dainius – išskirtinio meistriškumo kalnų slidinėjimo instruktorius ir alpinistas, kaip pats tvirtina, laisvai galintis kvėpuoti tik kalnuose. Tanvilas savo gyvenimą sieja su meditacine muzika ir joga bei savo gyvenimą siekia sujungti su pedagogine patirtimi. Kiti sūnūs – Vygantas, Galvydas ir Augvydas – pasuko verslininkų keliu, dukra Austė – fotomenininkė. Kunčų namuose meile ir rūpesčiu buvo apgaubti ir brolio Vytauto vaikai siekiant užtikrinti jų išsilavinimą, vėliau – ir paties brolio šeima, atvykusi gyventi į JAV. Šiuose namuose nė vienam, paprašiusiam pagalbos, nebuvo atsakyta, čia, kaip buvo įskiepyta tėvų Jurgio ir Viktorijos Žemaitaičių namuose, buvo įprasta nuoširdžiai dalytis viskuo branginant ir tarsi dovaną suvokiant žmogiškuosius ryšius.
Nuotr. iš asmeninio Rimanto A. Kunčo-Žemaitaičio archyvo.
Straipsnio autorė Živilė Gurauskienė
