Pianola ir ja groti skirti muzikiniai ritinėliai tai toks XX a. pradžios JAV muzikinės kultūros reiškinys, apie kurį daugelis šiuolaikinių žmonių nėra girdėję. Tie, kurie atėjo į Balzeko lietuvių kultūros muziejuje rugsėjo 14 dieną vykusią muzikologo iš Lietuvos prof. dr. Dariaus Kučinsko paskaitą, galėjo ne tik pasiklausyti jo pasakojimo bei pianolos melodijų.
Renginio dalyviai ir patys turėjo progą pabandyti pamuzikuoti šiuo į pianiną panašiu instrumentu. Tam, kad galėtumei groti pianola, nebūtinas muzikinis išsilavinimas. Tereikia stipriau minti dumplių pedalus ir instrumentas, ,,skaitydamas“ muzikinio ritinėlio perforaciją, ima skleisti muziką.
Gal todėl pianolos buvo tokios populiarios amerikiečių namuose. Juk smagu pasikvietus svečių juos palinksminti pamėgtomis melodijomis. Svečiai susiburdavo prie šio mechaninio pianino ir ne tik klausydavosi muzikos, bet ir patys pagal ją dainuodavo.
Pianolos stovėdavo ne tik privačiuose namuose, bet ir salūnuose, restoranuose. D. Kučinsko teigimu, dainavimas pagal pianolos muziką buvo tarsi to meto karaokė. Yra ritinėlių ir su dainų žodžiais, kurie būdavo surašyti skiemenimis iš apačios į viršų. Ritinėliui sukantis ir tuo metu skambant muzikai, dainuotojai galėjo skaityti tuos žodžius.
Pianola – pasiturinčiųjų ,,žaisliukas“
Susirinkusiems buvo įdomu paskaitos autoriaus paklausti daugelio dalykų. Pavyzdžiui, kiek kainuodavo vienas muzikinis ritinėlis? Kiek jame būdavo įrašyta melodijų? Ritinėlio be žodžių kaina –75 centai, o tie, kuriuose būdavo įrašyti dainos žodžiai, kainuodavo net visą dolerį. Tai tuo metu, apie 1920-1925-uosius metus, ši suma būdavo laikoma nemažais pinigais. Neretai eilinis darbininkas vieną dolerį (arba pianolos ritinėlį) uždirbdavo per visą darbo dieną. Paprastai viename ritinėlyje būdavo įrašyta viena arba dvi melodijos.
Nepigus būdavo tas malonumas – namuose turėti pianolą. Tokią prabangą galėdavo sau leisti tik viduriniosios klasės amerikiečiai. Tačiau D. Kučinsko teigimu, muzikavimas pianola buvo toks populiarus, kad per metus Amerikoje būdavo išleidžiama per milijoną vienetų ritinėlių. O pianolų pardavimai XX a pradžioje Amerikoje nusileido tik automobilių pardavimams. Ši muzikavimo mechaniniu pianinu mada Amerikoje laikėsi kelis dešimtmečius. Vėliau atsiradus naujoms garso įrašymo technologijoms, o ir dėl savo dydžio šie muzikos instrumentai prarado savo buvusį populiarumą.
JAV lietuviai leido tautinius ritinėlius
Lietuviai, tuo laikotarpiu gyvenę Amerikoje, taip pat „užsikrėtė“ pianolos muzikos mada. D. Kučinskas, remdamasis savo tyrinėjimais, teigė, kad per 1916-1932 metus buvo išleista 400 pavadinimų lietuviškos muzikos ritinėlių. Populiariausios buvo polkos, valsai, liaudies dainos. Lietuviai buvo viena iš kelių etninių bendruomenių (šalia lenkų, žydų italų, čekų, vokiečių, ispanų), kurios leido savo tautinės muzikos ritinėlius. Lektoriaus nuomone, tas pianolos muzikos populiarinimas Amerikos lietuvių bendruomenėje yra sietinas su kompozitoriaus Jono Žemaičio, gyvenusio Pennsylvanijoje, vardu. Jis buvo pagrindinis lietuviškos muzikos ritinėlių leidybos entuziastas.
Pirmasis ritinėlių tyrinėtojas Lietuvoje
Pats D. Kučinskas papasakojo, kad pianolos ritinėlius pirmą kartą pamatė prieš daugiau nei dešimtmetį, lankydamasis Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Tuomet jais ir susidomėjo ir ėmė tyrinėti. Paaiškėjo, kad Lietuvoje apie šią JAV populiarią muzikinės kultūros sritį nebuvo žinoma.
,,Lietuvą pianolų mada aplenkė. Man pavyko išsiaiškinti, kad tarpukario Lietuvoje viena privati muzikos parduotuvė prekiavo pianolomis, atvežtomis iš Vokietijos. Tačiau tikėtina, kad šių instrumentų buvo nupirkta labai nedaug – gal tik keli, nes tuo metu jiems nebuvo pakankamai pasiturinčių pirkėjų“, – sakė D. Kučinskas.
Jis tapo pirmasis ir kol kas vienintelis šios lietuvių muzikinės kultūros rūšies tyrinėtojas Lietuvoje. Profesorius yra publikavęs kelioliką mokslo straipsnių, taip pat sudaręs katalogą ,,Lietuviška muzika pianolai“, o kartu su dr. Rimantu Astrausku – antologiją.
Katalogo autorius tvirtina, kad šiuo metu yra atrasta tik pusė (200) išleistų ir suregistruotų lietuviškos muzikos ritinėlių. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje sukaupta didžiausia jų kolekcija – daugiau nei 100 vienetų.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra 70 ritinėlių, įsigytų tik 2015 m. Dar šių pianolai skirtų muzikos įrašų yra saugoma Lituanistikos tyrimų ir studijų centre Čikagoje, Putname esančiame Amerikos lietuvių kultūros archyve ir privačiose amerikos lietuvių muzikų kolekcijose.
Paskaitos metu D. Kučinskas savo pasakojimą iliustravo nuotraukomis, muzikos įrašais, atsakė į klausimus. Tai, kad profesoriaus paskaita vyko Balzeko lietuvių kultūros muziejuje – nėra atsitiktinis dalykas. Gavęs BAFF (Baltic-American Freedom Foundation) stipendiją, jis GBalzeko muziejuje saugomame muzikos archyve jau daugiau nei pusmetį atlieka mokslinį tiriamąjį darbą. D. Kučinskui tarpininkaujant, muziejus įsigijo gerai išlaikytą ir kokybiškai skambančią pianolą, kuria pirmą kartą buvo pagroti tame archyve esantys kai kurie prieš beveik 100 metų išleisti muzikos įrašai.
Virginija Petrauskienė
