Praėjusią savaitę Angusas Deatonas buvo apdovanotas Nobelio ekonomikos premija „už jo vartotojiškumo, skurdo ir socialinės gerovės analizę“. Ir jis jos nusipelnė. Tiesą sakant, greitai po to, kai spalį sužinojo tapęs prestižinės premijos laureatu, Deatonas kartu su Ann Case pristatė vieną svarbiausių savo darbų.
Išanalizavę milžiniškus duomenų apie amerikiečių sveikatą ir mirštamumą kiekius, Case ir Deatonas atskleidė trumpėjančią vidutinio amžiaus baltaodžių amerikiečių gyvenimo trukmę, ypač tų, kurių išsilavinimas yra vidurinis ar žemesnis. Tarp pagrindinių priežasčių buvo savižudybės, narkotikai ir alkoholis.
Amerika didžiuojasi sakydama, jog yra viena labiausiai klestinčių pasaulio šalių, ir gali girtis, kad kiekvienais pastaraisiais metais, išskyrus vieną išimtį (2009-uosius), jos bendrasis vidaus produktas augo. O juk turtingumo pasekmė privalo būti gera sveikata ir ilgaamžiškumas. Tačiau, nors Jungtinės Valstijos išleidžia daugiau pinigų sveikatos priežiūrai vienam gyventojui nei beveik visos kitos šalys, šalis toli gražu nėra pirma pasaulyje pagal tikėtiną gyvenimo trukmę. Pavyzdžiui, Prancūzija sveikatos priežiūrai išleidžia mažiau nei 12 proc. savo BVP, palyginus su 17 proc. JAV, bet amerikiečiai gali tikėtis išgyventi visais trejais metais trumpiau nei prancūzai.
Metų metus amerikiečiai bandė paaiškinti šią prarają. Anot jų, JAV yra didesne įvairove pasižyminti visuomenė, ir ta spraga neva atspindi milžinišką vidutinės gyvenimo trukmės skirtumą tarp juodaodžių ir baltaodžių amerikiečių.
Žinoma, šis argumentas yra realus. Pasak vieno 2014 m. tyrimo, gyvenimo trukmė afroamerikiečių tarpe yra maždaug ketveriais metais trumpesnė moterims ir penkeriais – vyrams, palyginus su baltaodžiais. Vis tik toks skirtumas vargiai yra „įvairesnės visuomenės“ padarinys. Iš tiesų tai yra Amerikos nuopuolio simptomas: nenykstanti diskriminacija prieš juodaodžius, kurią atspindi vidutinės šeimų pajamos, sudarančios mažiau nei 60 proc. to, ką uždirba baltaodžių šeimos. Žemesnių pajamų neigiamą poveikį dar labiau sustiprina tas faktas, kad JAV yra vienintelė išsivysčiusi šalis, kuri nepripažįsta prieigos prie sveikatos apsaugos kaip esminės žmogaus teisės.
Dar kiti tvirtina, kad dėl trumpesnės gyvenimo trukmės kalti patys juodaodžiai, dėl šių „gyvenimo būdo“. Galbūt tiesa, kad kai kurie nesveikos gyvensenos įpročiai yra labiau paplitę neturtingų amerikiečių tarpe, iš kurių neproporcingai didelis skaičius yra juodaodžiai. Tačiau tie patys įpročiai yra ekonominių sąlygų bei rasizmo padarinys.
Case ir Deatono tyrimo rezultatai rodo, kad tokiomis teorijomis mes jau nebegalime remtis. Amerika tampa vis labiau suskaldyta visuomene – suskaldyta ne tik tarp baltaodžių ir juodaodžių, bet ir tarp 1 procento ir visų kitų. Ir ši atskyra gali būti matuojama ne tik pajamomis, bet ir ankstyvomis mirtimis. Ne tik juodaodžiai amerikiečiai gyvena trumpiau, kai jie uždirba mažiau.
Šie įrodymai vargiai nustebino tuos iš mūsų, kurie tyrinėja nelygybę Amerikoje. Vidutinis pilnu etatu dirbančio vyriškos lyties darbuotojo atlyginimas yra žemesnis nei buvo prieš 40 metų. Vidurinę mokyklą baigusių vyrų uždarbis per tą patį laikotarpį nukrito 19 proc., skelbia Case ir Deatonas.
Labiausiai amerikiečių pažeidžiamumą parodė Didžioji recesija. Tie, kurie investavo į akcijų biržą, neteko didelės dalies savo turto; tie, kurie savo pinigus surišo su vyriausybinėmis obligacijomis, neteko visų savo santaupų pensijoms, kai tuo tarpu FED nieko nepaisydamas mažino tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes palūkanų normas. Aukštojo mokslo kainoms pasiekus rekordines aukštumas, vienintelis būdas jų vaikams gauti išsilavinimą, suteiksiantį bent mažytę viltį ateityje, buvo skolintis, tačiau taip ir nepasikeitusios palūkanų normos mokslo paskoloms lėmė, kad studentų paskolos tapo kur kas sunkesne našta negu bet kurios kitos.
Nieko nuostabaus, kad šis milžiniškas finansinis spaudimas palaužė viduriniosios klasės amerikiečius ir jų šeimas. Ir nieko nuostabaus, kad visa tai atsispindi aukštesniame narkotikų vartojimo, alkoholizmo ir savižudybių lygyje.
Tarptautinė Ekonominės gerovės ir socialinio progreso stebėjimo komisija, kuriai aš pirmininkavau, o Deatonas priklausė, jau anksčiau pabrėžė, kad BVP paprastai nėra pats geriausias socialinio gerbūvio matas. Dabar naujausi prastėjančios baltaodžių amerikiečių sveikatos duomenys patvirtina šią išvadą. Didžiausia pasaulio viduriniosios klasės visuomenė greitu metu taps jo pirmąja buvusia viduriniosios klasės visuomene.
Josephas E. Stiglitzas, Kolumbijos universiteto profesorius ir 2001 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas
Nuotraukoje: Josephas Stiglitzas
